Tautos prisikėlimo ar išsigimimo link?

Tautos prisikėlimu besirūpinančio kompanijos „bosas“ Arūnas Valinskas, kandidatuodamas į Seimo pirmininkus, tvirtino, kad jo programos pamatas Dešimt Dievo įsakymų. Tai jis vėliau patvirtino ir įvairiose interviu, teatrališkai stebėdamasis, kam reikalingos sudėtingos politinės programos šalia lakoniško, bet išraiškingo Dekalogo. Iš tiesų negi nebūtų gerai, jei kiekvienas politikas nuolat savęs klaustų: ar mano elgesys ir priimami sprendimai neprieštarauja Dešimčiai Dievo įsakymų?
Skeptišką šypseną kelia tikrai ne pats Dekalogas, bet tas ryškus kontrastas tarp jo priesakų ir realios Seimo pirmininko vaidmenį atliekančio A. Valinsko bei jo bendrų veiklos.Nebent performuluotume pirmąjį Dekalogo priesaką taip –neturėk kitų dievų, tik pinigus. O antrąjį – nekurk jokių politinių programų, bet visada prisimink, kas davė pinigų rinkimams ir susitelk į jų verslo planus.Tiesa, kaip reikia performuluoti įsakymą – „nesakyk netiesos“, kad jis bent kiek derėtų su valinskiečių veikla, nelabai įsivaizduoju.Viliuosi, jog prisimenate, kaip A. Valinskas tvirtino, jog vienas iš jo partijos tikslų – atvesti į valdžią kompetentingų specialistų, kurie trokšta dirbti valstybės labui. Esą, kai reikės, valinskiečiai pateiks bent po šešis kompetentingus specialistus į kiekvienas pareigas. Ne bet kokius – tarp jų nebus politinių perbėgėlių, nes politinės prostitucijos valinskiečiai esą tikrai netoleruos. Kai atėjo laikas visuomenę ir koalicijos partnerius supažindinti su specialistų sąrašu, pasirodė, kad jame tik viena pavardė – Arūnas Burkšas. Žmogus, pakeitęs ne vieną partiją, o į Seimą kandidatavęs liberalcentristų sąraše. Smulkmena? Kaip ir akiplėšiški, vienas kitą neigiantys, pareiškimai per derybas dėl aplinkos ministro kandidatūros.Kai valinskiečiai gavo progą pasiūlyti kandidatą į Klaipėdos apskrities viršininko postą, jie vėl atsivertė savo specialistų sąrašą ir perskaitė: „Burkšas“. Būtų juokinga, jei akių nebadytų sąsaja tarp to, kas valinskiečius rėmė per rinkimus, ir ką jie bando „prastumti“ į atsakingus valdžios postus. Būtų juokinga, tačiau visą šią tautą prikeliančią košę kažkada teks išsrėbti.Ypatingą santykį su Dievo priesaku nesakyti netiesos, jau spėjo pademonstruoti ir valinskietis aplinkos ministras Giedrius Kazlauskas. Prieš Prezidentui apsisprendžiant, ar skirti jį ministru, G. Kazlauskas apsilankė Prezidentūroje. Kur pažadėjo, jei bus paskirtas ministru, darbus pradėti nuo kovos su nelegaliomis statybomis. Po susitikimo Prezidentas pasidžiaugė, kad jo ir G. Kazlausko pozicija dėl Kuršių nerijos ateities, dėl principingų veiksmų prieš nelegalias statybas sutampa. Primenu, kad anksčiau Prezidentas Valdas Adamkus ne kartą tvirtino, kad būtina kuo greičiau nugriauti gamtą niokojančius pastatus. Esą tai būtų labai svarbus žingsnis kovoje už viešąjį interesą, puoselėjant gražiausius Lietuvos gamtos kampelius.Prabėgo tik mėnuo nuo to laiko, kai G. Kazlauskas tapo ministru, ir štai, paklaustas apie kovą su nelegaliomis statybomis, jis teigia, jog šiandien praktiškai nebeįmanoma išsiaiškinti, kas kaltas dėl nelegalių statybų. „Griaunant nelegalius statinius, valstybė turės išmokėti šimtus milijonų litų kompensacijų. Tačiau net ir nugriovus gamtai žalą padariusį statinį neatkursime gamtos. Manau, nelegalus statinys iš esmės gali būti, kur jis yra.“ Štai taip. Ponai savo reikalus susitvarkė. Telieka ploti tiems, kurie ciniškai tvirtino, jog Prezidento, aplinkosaugininkų pastangos, taip pat kaip ir Tėvynės sąjungos rinkimų programa, kurioje aiškiai įrašytas kategoriškas reikalavimas, jog ne tik bus griaunami nelegalūs statiniai, bet ir išieškomos baudos iš jų atsiradimą palaiminusių ar į jį „akis užmerkusių“ pareigūnų, kad ir kur jie šiandien dirbtų – tėra tušti plepalai. Esą svarbiausia elgtis kuo įžūliau, statyti greičiau ir kuo daugiau. Įstatymai esą rašomi tiems, kurie neturi pinigų ar bičiulių valdžioje. Kaip čia dar niekas nesugalvojo Gedimino bokšto vietoje prabangų kotedžą pasistatyti. Protestuotojai pasipiktins, aukščiausi valdžios pareigūnai kumščiu pagrūmos, tačiau visada atsiras „savas“ žmogus valdžioje, kuris paprotins: „Jei jau pastatyta, tai gaila griauti. Juk Gedimino pilies vis vien nebeatstatysi, tegu gyvena ponas savo name, nes, priešingu atveju, reiks jam kompensaciją, gal net ir moralinę, sumokėti, jog neleidžiama ant Gedimino kalno gyventi.Būtų juokinga, tačiau veikiau pikta ir kraupu. Andrius Navickas | www.bernardinai.lt