fbpx

Mikytai: gyvenimas tarp praeities ir dabarties

Dalintis:

Mikytai yra strategiškai svarbi Lietuvos kryžkelė. Joje susikerta keliai, vedantys iš Tilžės į Tauragę ir Šiaulius. Nuo pamario atbėga kelias iš Šilutės, stabteli ties politikų Mažosios Lietuvos širdimi pakrikštytais Pagėgiais, o ties Mikytais pasuka link Jurbarko, kur dar toliau nubėga panemuniais. Vytenis Almonaitis teigia, kad 1634 metais Mikytuose jau stovėjo smuklė, vėliau įsikūrė Bubliškės dvarui priklausęs palivarkas. Laikui bėgant gyvenimas šioje vietoje pagyvėjo. Žiūrint į seną atviruką, kuriame matyti iš Tilžės atvykęs tramvajus, taip ir norisi sustabdyti laiko mašiną, kuri mus grąžintų kokiu šimtmečiu atgal. Tokio prietaiso Vaidoto Gečo automobilių aptarnavimo įmonėje nėra. Auksarankiai šios įmonės meistrai gerbiami visame Pagėgių krašte, tačiau ir jie bejėgiai priversti laiką tekėti atgal. Netgi Mikytuose gyvenanti poetė Salomėja Ozgirdaitė šito padaryti negali. Poetinės metaforos ir fantazija irgi bejėgės prieš laiko tėkmę.
Vos prasidėjus „prichvatizacijos“ vajui apsukrūs veikėjai sugebėjo „įsigyti“ Mikytuose veikusį siuvimo fabrikėlį, tačiau, kaip matyti iš dabartinės jo būklės, skanus kąsnis laimės neatnešė. Buvusios siuvyklos teritorijoje kelis metus sėkmingai veikė daug ginčų įvairiose institucijose sukėlęs „pinigų melžimo aparačiukas“, skambiai pavadintas terminalu. Tame apsukriai su vietos, o gal Vilniaus politikų pagalba įsteigtame terminale tolimųjų reisų vairuotojai valandų valandas laukdavo sienos kirtimo procedūrų. Tačiau vieną dieną terminalo karvutė užtrūko, lengvų pinigų melžėjai išsilakstė kas kur. Atrodo, kad lėkė nuo kokio nors cunamio, nes nespėjo paskui save pasiimti po teritoriją išmėtytų gelžgalių, nesuspėjo metalo supirkėjams parduoti supuvusio vandentiekio bokšto. Dabar jo kepurė laukia akimirkos, kada galės nuvirsti ant kokio po teritoriją šmirinėjančio vaikigalio galvos. Kai atsitiks nelaimė, kaltų nebus, nes sklypo savininkai atostogaus Maljorkoje, o Pagėgių valdžia teisinsis, kad jai nevalia pažeisti privačios nuosavybės teisių. Vienas kitas išlikęs istorinio palivarko pastatėlis išmuštomis langų akimis sako, kad čia tikrai trūksta šlubo vokiečio. Ne ką geresnė padėtis ir už vieną litą parduotoje buvusios degalinės aikštelėje ar kiek atokiau esančiose fermose.Yra Mikytuose ir pagyrimo vertų ženklų. Šit vieno kryžkelėje stovinčio namo gyventojai susimetė po kelis tūkstančius litų ir pasikeitė nutriušusį šiferinį stogą. Dabar to namo stogas vertas atviruko. Kai žmonės atsigaus nuo patirtų išlaidų, net nereikia abejoti, kad palopys namo fasadą, padažys ir gyvens tarsi Pagėgiuose panaikinus baudžiavą. O šit savivaldybės sostinėje Birutės gatvėje nutiestas margaspalvis trinkelių kilimas valdžios ponams badys akis, tarsi sakydamas, kad geras gaspadorius visus aplinkos tvarkymo darbus pradeda nuo stogo. Ir kas iš to, kad po kojomis marga? Kai vargo pleistrais aplipdyti namai stovi gatvėje tarsi be kepurės, ne į žemę norisi žiūrėti, o danguje sėdinčio paklausti „Viešpatie, kur tu matei į sukiužusį kumetyną nutiestą kilimą?“ Tegul neįsižeis dėl šio pasakymo mano gerbiami šioje gatvėje gyvenantys pagėgiškiai. Gal ši aštri frazė vieną kartą įgnybs šiltame savivaldybės mūriuke sėdintiems valdininkams į smegenis, primindama, jog liaudies tarnai pirmiausia privalo rūpintis liaudimi, o tik po to – savo patogumais.Gerai, kad Mikytuose yra kur pavalgyti. Jaukioje Sauliaus Klėtkaus pakelės užeigėlėje vasarą gali sutikti begales pro šalį skubančių turistų, kartais gali pamatyti pietaujančius savivaldybės tarnautojus, muitininkus, pasieniečius, netgi Pagėgių savivaldybės policijos vadą Sigitą Mikutavičių. Matyt, ir jam čia kramtyti gražiai paskrudintus šonkauliukus skanu. Kelios nuo ankstyvo ryto virtuvėje triūsiančios moterys puikiai išmano savo amatą, garsėja subtiliu skoniu. Pietų pertraukos metu barmenės dirba tiksliau už laikrodį. Kažin ar čia kas nors patiekalo yra laukęs ilgiau negu penketą minučių. Rudenį, kai pakelės užeigėlėje lankytojų sumažėja, čia labai patogi vieta stebėti kryžkelės gyvenimą. Tik mums, užsidariusiems savo celėse, atrodo, kad gyvenimas yra ramus kaip tvenkinys. Jis važiuoja visomis kryptimis, mina dviračiais, skuba „furomis“, lekia autobusais ir „mersedesais“. Kryžkelė yra vieta, kur bet kurią akimirką gali užčiuopti gyvenimo pulsą.Sekmadienį penktą kartą oficialiai paminėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną. Mikytuose 1992 metais įrengtas memorialas, skirtas 1944–1947 m. badu mirusių ir nužudytų Rytprūsių gyventojų atminimui. 1944 m. spalio 9 dieną Raudonoji armija užėmė Tauragę. Po kelių dienų pirmoji sovietinės neapykantos banga teko Pagėgių kraštui. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, traiškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Mažosios Lietuvos moterims, vaikams ir seneliams. 1944 metų spalio 16-ąją Raudonosios armijos Trečiojo Baltarusijos fronto daliniai įžengė į Rytprūsius. Taip buvo atverstas vienas šiurpiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių. Neapsiriksime pasakę, kad pirmosios šio tragiško įvykio aukos atgulė tarp Lauksargių ir Pagėgių. Tačiau Mažosios Lietuvos širdimi save tituluojantys Pagėgiai šią datą vis sugeba pamiršti. Matyt, „širdžiai“ neskauda širdies? Tačiau ar kasdien pro Mikytus iš darbo grįžtantiems valdžios atstovams sunku padėti gėlių puokštelę, ar didelis vargas trumpam sustoti po kraštą lakstančiam Seimo nariui? Mikytuose stovinčio kryžiaus skausmas sunkus.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą