fbpx

Pagėgių rinktinės pasieniečiai saugo istorinę atmintį

Dalintis:

Pagėgių rinktinės pasieniečiai ne tik saugo jiems patikėtą pasienio ruožą, bet rinktinės štabe ir užkardose organizuoja įvairias parodas, susitikimus su moksleiviais, rengia viešas pilietiškumo pamokas, rūpinasi kultūros paveldu. Ilgai pasieniečiai bendravo su šiemet amžinybėn išėjusiu, Kvėdarnos miestelyje gyvenusiu prieškario Lietuvos pasieniečiu Juozu Stanevičiumi. J.Stanevičius gimė 1915 m. kovo 17 dieną. Jo tėvas buvo elektriko profesijos Peterburge pramokęs žemaitis, pirmasis įžiebęs elektros lemputę grafų Tiškevičių dvare.
Pagėgių rinktinės ryšių su visuomene specialistės Astos Šimkuvienės užrašytuose prisiminimuose sakoma, kad į tarnybą pasienyje Juozas Stanevičius ėjo ne romantikos ieškodamas, bet norėdamas prisidėti prie jaunos valstybės nepriklausomybės saugojimo. Pasienyje tarnavo ir saugojo Lietuvos sieną 1,5 metų. Buvo eilinis pasienio pareigūnas. Buvęs pasienietis prisiminė instrukciją, kurioje buvo sakoma, kad žmogaus gyvybė yra brangesnė už nelegaliai gabenamą kontrabandą. Pagal instrukcijos nuostatas šaudyti buvo leidžiama tik aukštyn, dėl „nugąsdinimo“. Šaunamąjį ginklą buvo leidžiama naudoti tik tada, kai pareigūno gyvybei grėsė pavojus. J.Stanevičius tarnyboje turėjo tokius ginklus: parabelį (vokiškas), šautuvą ir durklą. Tarnaudamas pasienyje J.Stanevičius kas mėnesį gaudavo 155 litų atlygį už darbą. Įdomu tai, kad už sulaikytą kontrabandą pasienietis taip pat galėdavo gauti atlygį. Pavyzdžiui, jei sulaikė per sieną gabenamą dviratį, galėjo tikėtis, kad teismas priteis tą dviratį sargybai palengvinti. Jei sulaikydavo konjaką, teismas jį atiduodavo ligoninėms. Pasienio sargybos pareigūnai turėjo teisę atlikti kratas 15 kilometrų atstumu nuo sienos. Pagrindinės kontrabandinės prekės buvo konjakas, dviračiai, anodija. Baigęs tarnybą pasienyje, Juozas kario uniformą pakeitė į vidaus policininko uniformą. Tarnavo Kvėdarnoje, vidaus policijoje Šilalės rajone. Ištikimybė Lietuvos Respublikai J.Stanevičiui daug kainavo. Po karo jis penkerius metus kalėjo Rusijos šiaurės lageriuose. Grįžo į Kvėdarną. Vedė būdamas 40-ties, bet spėjo užauginti penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus. Savo namuose Kvėdarnoje J.Stanevičius ilgus okupacijos dešimtmečius po šventųjų paveikslu saugojo nepriklausomos Lietuvos Vytį, kurį jis buvo paskolinęs atkurtos nepriklausomos Lietuvos herbo kūrėjams. Po J.Stanevičiaus mirties jo žmona Marijona Stanevičienė ir dukra Lina Stanevičiūtė relikvija tapusį Vytį atvežė į Pagėgius ir padovanojo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės muziejui.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą