Anūkų vaikystė – pirmasis rašytojos Reginos Bliūdžiuvienės įkvėpimo šaltinis

Dalintis:

Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena, kurią minint svarbu atsigręžti į šeimą, jos reikšmę kiekvienam žmogui. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apie šeimos sampratą, santykį su savo vaikais ir anūkais kalbino Tauragės rajone gyvenančią rašytoją Reginą Bliūdžiuvienę, kuri teigia, kad pirmuosius jos kūrinius ir įkvėpė bendravimas su anūkais, jų vaikystės akimirkų fiksavimas, ko nepavyko pastebėti, kai augo dukterys ir sūnūs.

Regina Bliūdžiuvienė 38-erius metus dirbo pedagoginį darbą, po kurio, kaip ji teigia, jai atsivėrė kūryba, patraukė kelionės – piligriminės ir pažintinės, įsuko parapijos ir vietos bendruomenės veikla. Jaukesnė tapo namų erdvė, prisipildžiusi kasdieninių darbų ir anūkų klegesio. R.Bliūdžiuvienės knyga „Kelionė su Pasaulio Piligrimu“ šiemet rajone pripažinta geriausia pažintine knyga, knyga „Islandija – mano sese“ iškeliavo už Lietuvos ribų. Neseniai pašnekovę pasiekė žinia, kad pernai jos išleista eiliuotų sakmių knyga „Mitų ir sapnų šalis“ pelnė Šilalės savivaldybės įsteigtą Dionizo Poškos premiją už tai, kad joje atsispindi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis.

Kiek vaikų ir anūkų Jums padovanojo gyvenimas?
– Sakoma, kad vaikai yra gyvenimo gėlės, bet kažkodėl daugelis linkę jomis gėrėtis svetimame darželyje. Aš glaudžiu 5 žiedus: tris dukras ir du sūnus. Iš jų išsiskleidė 11 šakelių – jos mane močiute vadina. Gal Dievas duos išgirsti dar vieną – paskutinį – vardą: promočiutė. Kada nors. Kol dar esu.

Kokios įtakos Jūsų kūrybai turėjo buvimas mama ir močiute?
– Kūrybos pradžia turbūt ir yra susijusi su anūkais. Iš bendravimo su jais ir prasiskleidė pirmieji želmenėliai. Juk žiūri į anūkų vaikystę kaip į pasaką, kurios tiek brangių dalykų nespėjai pamatyti savo vaikų pasaulyje. Jiems, mažiesiems, skyriau personalizuotas knygeles. Tai jų kūdikystės dienoraštis – su nuotraukomis, eiliuotais tekstais ir pasakomis: „Murkės Purkės pasakėlės mergytei Gabijytei“, „Emiliutės sapno šalis“, „Linksmasis išdykutis, kurio vardas Eligutis“. Tačiau anūkai yra ir bendraautoriai. Štai eilėraščių knygą „Nesvyruojantis medis“ puošia Justinos (tada šeštokės) fotografuoti Žygaičių kryžiai, o viena jos nuotrauka su gamtos vaizdu tapo mano knygos „Tarp kasdienybės krantų“ viršeliu. Anūkams skyriau kelias knygas ir įrašiau dedikacijas: Klaidukui ir Sandrutei „Akys pilnos lietaus“, Justinai ir Martynui „Nesvyruojantis medis“. Dukra Vilmantė – Žygaičių gimnazijos matematikos mokytoja – padėjo parengti knygelę „Skaičių pasakos Benitai“ ir ją iliustravo mokinių sudarytų gyvųjų skaičių nuotraukomis. Knygelė „Po Šventąją Žemę“ irgi mudviejų bendras darbas: Vilmantės nuotraukos, o mano eilėraščiai.

Kokiais principais vadovavotės augindama savo vaikus ir bendraudama su anūkais?
– Neturėjau jokių specialių principų, kurie būtų lyg dekalogas akmeninėse lentelėse įrėžti. Užteko žodžio „reikia“. Na, o jeigu reikia, tai ir nepasiginčysi, galima tik derinti, tartis. Ir tas „reikia“ nebuvo diktatas ar prievarta, o tiesiog suprasta būtinybė. Tikriausiai tai buvo natūrali, sąmoningai nesuvokta, bet nuostabi investicija, kurios sąskaita ir dabar naudojamės. Keista, bet ir šiandien aš su vaikais jaučiuosi ne kaip mama, o lyg draugė, ypač su dukromis. Paprasta viskas ir natūralu – nėra perdėtų pagarbos ribų, bet yra pagarba, kuri abipusiškai suartina. Taip pat ir su anūkais – myliu juos, lyg būtų grįžę mano vaikai, tie patys, tik pavidalas kitas.

Kokias vertybes stengėtės diegti savo vaikams ir anūkams?
– Visada prašiau būti savimi – nepakartojama, unikalia asmenybe. Ir nepamiršti, kad toks pat asmuo yra šalia tavęs, su savo norais, sugebėjimais, jausmais. Tad antras svarbus dalykas – atsakinga bendrystė. Vaikams priimti kitą yra sunku, nes jiems pirmiausia yra aš, mano ir noriu. Mokiau ir mokau anūkus džiaugtis gamta, pastebėti jos grožį, gerbti gimtąją kalbą, nevengti darbo.

Kokius šių dviejų kartų – vaikų ir anūkų – skirtumus galėtumėte išskirti?
– Kitas laikmetis, kitokia socialinė aplinka. Išsiplėtė pasaulis. Anūkai turi tai, apie ką vaikai nesvajojo. Tai ne tik technologijos, bet ir galimybės – visko daugiau, daugiau pažinimo, negu turėjo tokio amžiaus jų tėvai. Anūkai labiau pasitikintys savimi, energingesni, nebijo rizikuoti. Bet vaikai buvo ir liko arčiau tradicinio gyvenimo būdo, arčiau etninių šaknų. Jaunoji karta pasiduoda moderniajam pasauliui, gal veikiami globaliosios gyvensenos.

Kaip karantinas pakeitė Jūsų bendravimą su artimaisiais?
– Deja, karantiną reikia gerbti, jo reikalavimų tenka paisyti. Vis dėlto gimtieji namai vaikams liko traukos centru. O kaip be jų pagalbos tvarkytis žemės ūkyje – net ir karantino sąlygomis. Tai vienas, tai kitas padėjo dirbti žemę, sėti, tvarkytis – likom sveiki ir savi. Vaikai, ypač vyriausioji dukra, iš parduotuvės atveždavo maisto produktų, netgi malonių siurprizų pridėdavo. Nebuvo nė dienos, kad vieni kitiems nepaskambintume, taip ryšys nenutrūko. Sakyčiau, netgi sustiprėjo vaikų dėmesys mums – rizikos zonoje esantiems tėvams. Su mažaisiais anūkais bendravimas nuotolinis, juk jie – mokiniai. Gaila, bet švenčių ir gimtadienių teko atsisakyti. Užtat abipusis ilgesys auga ir moko kantrybės.

***

Paklausta, ką galėtų patarti vaikus auginantiems tėvams, kuriems kyla auklėjimo sunkumų, R.Bliūdžiuvienė atsakė – kantrybės ir dar kartą kantrybės. Pasak pašnekovės, iki vaikų reikia ne nusileisti iš savo autoriteto aukštybių ir lenkti juos pagal savo norą, pavyzdį ar galią, bet pakilti iki vaikų pasaulio. Cituodama vieną pedagogikos specialistą, moteris teigia, kad tėvai neturėtų būti vaikams kaip užsagstytas švarkas. „Būkite atviri, lankstūs ir kantrūs“, – tėvams linki ji.

Kalbėjosi Ieva Mockutė

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą