Keistasis deviantas

Norėčiau jums pasiūlyti penktadienio buterbrodą. Bet manau, kad redaktorė neleis, nes nelietuviškas tai žodis. Ir žodynai jį pateikia kaip nevartotiną svetimybę. Jie pataria siūlyti… sumuštinį. Su sviestu, sūriu arba dešra. Bet kas ir kada tą sūrį ar dešrą sumušė? Tad gal  geriau būtų – suvožtinis?

Kai į tokią diskusiją įsiveli, pabaigti ją gali tik vienu būdu: paklausdamas apie kokį nors kitą nelietuvišką žodį. Na, pavyzdžiui, tą, kuris jau pavadinime parašytas. Tiesa, vėliau paaiškės, kad lietuviško atitikmens tam žodžiui nėra. O kai nėra, tai kiekvieną kvailį, išsišokėlį, chamą,  besmegenį ar net idiotą (jūs gi teisingai išauklėti, ir tokius žodžius vartoti Jums į galvą neateina)  galite pavadinti mandagiai – deviantiniu tipu. Arba su pastiprinimu: bjauriu deviantiniu tipu.

Deviantiniams tipažams būdingas deviantinis elgesys. Psichologijoje ir sociologijoje toks elgesys apibūdinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtų normų. Jei savo aplinkoje apsidairysim, tokių piliečių tikrai rasim (Na, pavyzdžiui, kai apie  kaimyną pasakote, kad jis elgiasi kaip besmegenis, taigi negalvojate, kad jo galvoje smegenų visiškai nėra: jūs paprasčiausiai tuo metu galvojate, kad jo elgesys – deviantiškas. Ir tai gražiau nei tiesiai šviesiai pavadinti jį idiotu).

O dabar jūsų laukia staigus ir netikėtas posūkis: pastraipa apie deviantinę ir nuolat savimi besididžiuojančią… valstybę. Na, tą, kuri pasaulyje didžiausia ir stipriausia, ir teisingiausia, ir pati pačiausia. Ji turi giliausią pasaulyje ežerą ir seniausius pasaulyje kalnus, giliausią pasaulyje metro, o iki šių metų kovo turėjo ir labiausiai pasaulyje lankomą „McDonald‘ą“.

Nepaisant to, kad kalnai ir ežeras liko, „McDonald‘o“ nebėra. Ir žinome, kodėl. Tik ta šalis, pasaulyje pirmaujanti pagal sugalvotas-išmeluotas istorijas, dar nesugalvojo, kaip melą apie „McDonald‘o“ išvykimą paskleisti. Bet apstu ir kitų melų. Dar toji šalis turėjo (taip buvo skelbiama) antrąją pagal pajėgumą armiją planetoje. Dabar tuo nebesigiria. Ir nesigiria, kad išrado radiją (o kiek metų gyrėsi!). Ir nuvainikuotas pasaulyje (bet ne toj šaly) populiarų ginklą „sukūręs“ M.Kalašnikovas (paaiškėjo, kad tikrasis jo kūrėjas – sovietiniame lageryje kalėjęs vokietis H.Schmeiseris). Ir Popovo lemputės, pasirodo, visai ne Popovo, o anglų chemiko H.Davy sukurtos. Ir… Tas besaikis gyrimasis ir melavimas pačiam sau – jau deviantiško elgesio požymis. Bet toks nedidelis, neesminis. O pagrindiniai štai kokie: motyvuotas destruktyvus elgesys, darant žalą žmonėms ir negyviems daiktams. Agresyvumas, bailumas, atsakomybės vengimas ir tuo pačiu savo vertės visuomenėje hiperbolizavimas. Ir, žinoma, kitų menkinimas.

Rugsėjį viena tos šalies Dūmos deputatė Sverdlovske susitiko su daugiavaikėmis mamomis. Į priekaištus, kad valstybė jaunomis motinomis nesirūpina, ji atsakė trumpai: „Mes neprašėme jūsų  gimdyti, prieš sanguliaudamos, galvokite apie ateitį“.

Nuo valstybės – prie deputatės. Nuo deputatės – prie tos valstybės deviantiškos (gražų pakaitalą radau žodžiui „supuvusios“) galvos. Atitinka visus deviantiškos, t.y. nukrypusios nuo bendražmogiškų idealų asmenybės, požymius: autokratiškas, menko išsilavinimo, grubus, korumpuotas, bejausmis.

O jei psichiatrijos vadovėliuose pasirinksite puslapius apie deviantinius asmenybės sutrikimus, tai tikrai rasite demonstracinį pamaldumą (anos valstybės TV nuolat rodo tą ilgametį komunistą cerkvėse per religines šventes), polinkį į mistiką ir net kanibalizmą (internete plinta informacija apie maudynes maralų kraujo voniose), taip pat – polinkį į pedofiliją (dažnas išėjimas „į liaudį“ baigiamas vaikų glėbesčiavimais ar net bučiniais jiems į… pilvą).

Bet didžiausios nepagydomos deviantinių asmenybių savybės – žiaurumas ir įtarumas. Apie pastarąjį spaudoje nuolat rašoma. Žinoma, ne tos šalies spaudoje, nes deviantams būdingos informacijos replės, stabdančios realųjį vaizdą ir laisvai leidžiančios sklisti melui (Turime pranešimų apie ką tik toje šalyje sukurtą žiniasklaidą kontroliuojančią programinę įrangą: skelbiama, kad išradimas kontroliuos internetą ir taip užkirs kelią narkotikams. Tačiau, anot opozicijos, ši technika skirta kitatikiams ir potencialiems priešininkams sekti).

Bet pasisakė apie „atradimą“ ne tik pogrindin suvarytieji, pasisakė ir apie deviantiką išmanantieji. Jų nuomone, tai eilinis melas ir tik dar vienas baimę ant visuomenės purškiantis burbulas. Turėtų  sprogti.

Kaip deviantinė asmenybė veikia? Ogi apsistato panašiais į save. Tačiau vadeles laiko tvirtai, o sprendimus priima vienašališkai (sako, kad vadas jau nebesitaria ne tik su kariškiais, bet ir su ministrais). Todėl vis daugiau aklavietėn vedančių sprendimų.

O gal visai nereikia mums tų deviantizmų? Gal idiotą vadinkim lietuviškai ir įprastai – idiotu?  Būsim mažiau kultūringi, bet daugiau teisingi.

Projektas „Ties riba“