Nuvalyti voratinklius savo palėpėje…

Dalintis:

Seniai norėjau rašyti šia tema. Suprantu, kad šiandien, kai Ukrainoje vyksta brolžudiškas karas, kai kasdien žūsta dešimtys jaunų žmonių, ir ne vien kariškių, kalbėti apie Rusijos istoriją ganėtinai painu ir netgi nusikalstama. Todėl tolesni mano žodžiai nepatiks daugeliui.

Nepatinka jie ir man pačiam. Tačiau vis tiek kuo toliau, tuo labiau nesuprantu kai kurių mūsų šalies kultūros politikos dalykų Ukrainos karo kontekste. Prisimenate, kaip prieš nepilną pusmetį, logiškai reaguodamas į Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministro prašymą boikotuoti rusų kompozitorių kūrinius, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nedelsdamas išbraukė iš repertuaro du puikius klasikinius baletus – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“ ir Sergejaus Prokofjevo „Pelenę“? Šalies agresorės autorių kūrinių atsisakė ir kiti teatrai. Viskas logiška ir galbūt teisinga. Bet štai pernai metų pabaigoje, kai mes visais ginklais apšaudėme rusų klasiką, į Vilnių tą patį „Spragtuką“ atvežė Katalonijos nacionalinis baletas… Vėlgi pernai metų pabaigoje iki karo buvęs „St. Petersburg Festival Ballet“, pakeitęs pavadinimą į „International Festival Ballet“, kurio daugumą sudaro Ukrainos šokėjai, Vilniaus „Compensos“ salėje rodė grandiozinį „Gulbių ežerą“. Negana to, tą patį veikalą toje pačioje scenoje jau šių metų vasario mėnesį atvežė „Kyiv  Grand Ballet“. Ir, beje, antrą kartą… Spektaklį matė ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai. O jau šių metų balandžio mėnesį „Compensoje“ neužmirštamąjį baletą rodė „Worldstars“ kompanijos iš įvairių pasaulio šalių artistų suburta trupė… Niujorko Metropolitain opera su didžiuliu pasisekimu šiandien rodo P.Čaikovskio „Pikų damą“, kur, beje, grafienės partiją dainuoja mūsų tautietė Violeta Urmana. Londono karališkosios operos repertuare anšlaginis legendinis „Gulbių ežeras“, be scenos, nufilmuotas rodomas dar ir teatro kino teatre. Paryžiaus opera melomanams ir ne tik pristato vis to paties P.Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“ bei nemirtingąjį „Gulbių ežerą“… Ir tai tik paviršutiniška apžvalga.

Tačiau šis rašinys ne apie kultūros reiškinius, nors niekada nepritariau posakiui „Patrankoms griaudžiant, mūzos tyli“. Skaitytojai, tikiuosi, priprato prie mano istorinės tematikos rašinių. Didžiuma juose aprašomų faktų paimti iš ne visai lietuviškų šaltinių, nes manau, nereikia aiškinti, po kieno padu ilgus šimtmečius buvo mūsų kraštas ir kas savinosi jo istoriją. Tačiau šiandien kalbėti apie tuos tolimus  laikus menančius Lietuvos ir Rusijos santykius gana sudėtinga. Betgi istorija nepriklauso nuo kažkieno norų ar požiūrio. Daug kas, žinoma, nesutiks, bet nemanau, kad karas, koks žiaurus jis bebūtų, turi nubraukti visą praeitį, net pačią prieštaringiausią. Neužtenka nugriauti paminklo ir tikėtis, kad nuo to atitinkami įvykiai apsivers. Išbraukus iš vadovėlio vieną ar kitą datą, istorija nepasikeis.

Nekalbėsiu apie politiką, Ukrainos karo priežastis, nors čia lyg ir nėra apie ką diskutuoti. Mane šįkart sudomino kita – kaip prieš šimtmečius gyvenę žmonės, kuriuos mes šiandien grūdame užmarštin, vertino ano, carinio, laikmečio Rusiją. Ir ne iš laiko atstumo, o, kaip sakoma, karštomis pėdomis. Ir geriausiai savi pliusai ar minusai matyti išvykus pasižvalgyti į kitus kraštus. Šiame rašinyje bus nemažai garsių Rusijos kultūros žmonių pavardžių. Nesirengiu šių asmenybių šlovinti ar smerkti. Ilgus dešimtmečius Tauroggenas, būdamas Rusijos imperijos sudėtyje, kartu buvo ir vienas arčiausiai Rytų Prūsijos esantis miestas, miestelis, gyvenvietė, matė daugybę įžymybių. Nesant kitų keliavimo būdų, jie važiavo į Europą arkliais pro Ivano Slupskio projektuotą ir  840 metais pastatytą pašto stotį.

Apie 1910 m. atvirukas su Lauksargių geležinkelio stotimi, muitine ir bažnyčia. Muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka

Rusijos–Prūsijos pasienyje

Iš senos ir pasiturinčios šeimos kilusio beletristo ir kritiko M.Avdejevo caro valdžia tikrai nemylėjo. Už savo opozicinius rašinius jam teko pabuvoti Petropavlovsko tvirtovės kalėjime, pajusti III skyriaus (Rusijos imperijos aukščiausiosios politinės policijos) „malonę“, tremtį. 1865 metais M.Avdejevui buvo leista išvykti į užsienį.

„Ketvirtos dienos rytą mes pagaliau pasiekėme Tauroggeną. Negausūs mano palydovai išsibarstė pakeliui – liko tik vokietė bandelių kepėja, važiavusi į Tilžę pas gimines.

Kol muitinėje vizavo mūsų pasus, vokietė išėjo pas gimines; aš papietavau ir laukiau ekipažo. Pašto karieta turėjo nuvežti iki pirmosios Prūsijos stoties. Skubėjau suspėti į Tilžę iki išvykstant Karaliaučiaus pašto traukiniui ir nekantraudamas gėriau kavą.

– Ar dar ilgai, pagaliau?
– Jau parengta, – sako.

Išeinu: stovi vežimas, pakinkytas dviem arkliais ir prikrautas visokių dėžių. Atsisėdau, bet vokietė pradėjo piktintis. Tiesą sakant, buvo dėl ko: kad įliptum į vežimą, reikėjo turėti daugiau negu ilgas kojas!

– Žinote, o vis dėlto ne geriausia, kad mus veža vežimu! – rėkė įraudusi vokietė su voverių mantija.
– Žinote, greičiau važiuokim – juk neperkinkysi arklių, – replikavau.

Pajudėjom.

– Tai labai kvaila, kad jūs nieko nepasakėte konduktoriui, – vokietė nenurimo.
– O kokius jūs čia vežat butelius? Jie man nuspaudė kojas, – mano atsakymas.
– Tai, žinokite, gegužinis vanduo veidui, šių vietų vanduo labai kenkia odai ir aš jį vežuosi iš Peterburgo. Ir vis dėlto blogai iš jūsų ir konduktoriaus pusės, kad važiuojam vežimu ir aš visa apdulkėsiu…

Ir šitaip ji pjovė mane visą kelią nuo Tauroggeno. Ačiū Dievui, važiuoti reikėjo tik aštuonis varstus (per dešimt kilometrų, – red.).

Pagaliau štai ir pasienis. Dar kartą iš mūsų paėmė pasus, kažką prirašė ir pakėlė kelio užtvarą. Mes su mano palydove iškilmingai įvažiavome į prūsų valdas.

Įvažiuojant į Lauksargius, garbingo amžiaus senukas prūsų uniforma paėmė mūsų pasus ir nurodė vykti į stotį. Diližanas į Tilžę turėjo išvykti vėlai vakare o iki karaliaučinio išvykimo iš Tilžės buvo likę keletas valandų. Paprašiau pagaminti man užkandžių. Kol ruošė arklius, apžiūrinėjau ant sienų sukabintas išpurtusias, storas ir nupudruotas prūsų įžymybes. Įėjęs tas pats geraširdis senukas grąžino pasus ir surengė kažką panašaus į apklausą:

– Ar neturite tabako ar cigarų?
Parodžiau jam portsigarą.
– О ne! Be šito?
– Neturim, – atsakėm.
– Stearino žvakių?
– Neturim.
– Manufaktūros gaminių?
– Neturim.
– Tai tada galit važiuoti, – leido.

Mes su džiaugsmu įteikėm jam nedidelę sumą, su kuria ir teisme pasirodyti būtų gėda, ir jis parodė neslepiamą pasitenkinimą.

Tuo metu privežė mums mažytę varganą karietą, įteikė nesuprantamą receptą su kažkokiomis vaistažolėmis, paėmė už 30 varstų penkis sidabrinius rublius ir mes išvažiavom. Po pustrečios valandos, pervažiavę istorinę upę, atsiradome Tilžėje. Mane privežė prie pašto, kur atsisveikinau su pakeleive.

Šiaip taip išaiškinęs tarnautojui ko noriu, gavau bilietą ir po valandos išvykome“.

Kuo žymūs Eitkūnai?

1846 metais prasidėjo Rytų Prūsijos geležinkelio nuo Berlyno iki Karaliaučiaus statyba, užbaigta 1853 metais. Po ketverių metų Rusija sudarė su Prūsija Konvenciją, numačiusią sujungti šį ruožą su Peterburgo–Varšuvos linija.

Bėgiai iš abiejų pusių turėjo susieiti Eitkūnuose (dab. Černyševskoje), o statybą rengtasi baigti 1860 metais.

Eitkūnai Lietuvos istorijai ganėtinai svarbūs. Po 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimų bei XIX a. – XX a. sandūroje apylinkių gyventojai vertėsi iš Lietuvos nuo Rusijos imperijos valdžios persekiojimo bėgančių žmonių pervedimu per sieną. Lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904) per Eitkūnus vyko intensyvi knygnešystė, kontrabanda.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gyvenvietė labai išsiplėtė. 1887 metais pastatytos evangelikų liuteronų, katalikų, baptistų bažnyčios, sinagoga (visos sugriautos sovietų valdymo metais). 1914 metais, per Pirmojo pasaulinio karo pasienio mūšius, Eitkūnai buvo apgriauti, bet greit atstatyti. Būtent per Eitkūnus 1940 metais į Vakarus pabėgo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.

Kada gi mes šito sulauksime…“

Prūsija savo įsipareigojimus įvykdė pirmoji, judėjimas tarp Karaliaučiaus ir Eitkūnų pradėtas 1860 metų birželio 4 dieną. Rusijos pusėje statyba kaip visada vėlavo. Atkarpa nuo Kauno iki Virbalio įvesta rikiuotėn tik 1861 metų balandį. Bet ir po to liko nepastatyta sunkiausia kelio atkarpa nuo Daugpilio iki Kauno. Pagaliau, užbaigus du tunelius prie Vilniaus (430 metrų) ir Kauno (1280 metrų), geležinkelio statyba užbaigta.

O, kad būtų žinoję rusai, kokias pasekmes atneš šis reikšmingas jų šaliai faktas. Nelauktai, netikėtai prasidėjo bėgimas į Vakarus. Istorikas, filologas, publicistas ir vertėjas V.Modestovas rašė: „Rusų masės plūstelėjo į Vakarų Europą, kuri mums buvo visais atžvilgiais mokanti ir viliojanti. Važiavo seni, važiavo ir jauni. Kartu iškilo daug problemų su pasų tvarkymu“.

Literatūros kritikas, publicistas N.Dobroliubovas 1860 metais piktinosi siaubinga rusiška biurokratija ir dirbtiniu vilkinimu išduodant pasus: „Kiaulės, tampė mane visą mėnesį, tik per jėgą išleido“.

Rašytojas P.Babarykinas: „Į užsienį puolė visi, kas tik galėjo.  Žlugo Nikolajaus tvarka, kai pasas kainavo 500 rublių, bet, net ir tiek sumokėjus, jūsų galėjo neišleisti. Dabar tai tapo paprasčiausiai banalu“.

Rašytojas N.Jakovlevas: „Pakeitus rusiškus vagonus prūsiškais, keičiasi ir kelionės pobūdis: traukinys iš karto pajudėjo kur kas greičiau… Vokiečiai ne veltui garsėja solidžių žmonių reputacija, viskas pas juos masyvu, kapitališka, ant tvirto pamato, viskas pas juos apskaičiuota jeigu ne amžinybei, tai bent jau labai ilgam laikui. Stotys visos iki vienos mūrinės skardiniais stogais, sodeliuose ąžuoliniai suolai, apjuosti ketaus grotelėmis. Važiuojame tarsi sodu: viskas lygu, puikiai išdirbta. Dirvos, sakytum, persijotos sietu, vaismedžiai paramstyti, laukai aptverti vieline tvora, miškuose, panašiuose į parkus, nutiesti takeliai, pastatyti suoleliai.

Namai išdėstyti nedidelėmis grupėmis, vienas nuo kito atskirti gyvatvorėmis po kokio nors šimtamečio ąžuolo ar klevo šešėliu, perduodamu iš kartos į kartą kaip šeimos brangenybė. Namai daugiausia dviejų aukštų su trimis–keturiais langais, ne daugiau, bet visi dengti čerpėmis, viskas būtinai spalvota ir su plačiomis užuolaidomis, dengiančiomis mažus, panašius į inkilus, balkonėlius“.

Publicistas, rašytojas, filosofas, baudžiavos panaikinimo iniciatorius, aktyvus monarchinės santvarkos kritikas, vakarietiškų pažiūrų A.Gercenas, 1847 metais su šeima per Tauroggeną visam laikui išvykęs į užsienį, Prūsijos sienos kirtimą palygino su teatro dekoracijų  pasikeitimu.

1880 metais pagrindinis XIX amžiaus rusų rašytojas ir satyrikas M.Saltykovas-Ščedrinas neiškentęs šaipėsi: „Eitkūnuose vaizdas pasikeitė tarsi mostelėjus burtų lazdele… Traukiniui pervažiavus sieną, visi tą pačią akimirką puolė prie langų ir aikčiodami ėmė stebėti…“

Vienas garsiausių rusų operos dainininkų, legendinis bosas F.Šaliapinas, 1897 metais pirmą kartą išvykęs į užsienį, rašė laiške iš kelionės: „Pervažiavęs sieną, juokiausi ir beveik verkiau… Pasikeitė viskas iš karto – ir kultūra, ir gamta…“

Muzikos kritikas, grasiojo teatro reformatoriaus bendrapavardis M.Stanislavskis, aplankęs Rytų Prūsiją 1912 metais, pastebėjo: „Pirmiausia, kas krenta į akis pervažiavus Rusijos–Vokietijos sieną, tai neįtikėtinai išaugęs Vokietijos ir jos tautos gyvenimo lygis… Miestiečiai akivaizdžiai stebina savo visapusiškai prakilnia išvaizda. Juodadarbiai, gatvių šlavėjai, krovikai, uosto darbininkai, vežikai šia prasme visiškai neišsiskiria iš kitų, visi atrodo sveikai, puikiai apsirengę ir atsakingai atliekantys savo pareigas“.

Milijonierius V.Kokorevas laikė, kad vokiečiai kelius daro žmonėms, o ne dykumoms kaip Rusijoje: „Jokio bildėjimo važiuojant, nė menkiausio langų stiklų virpesio – bėgiai sutvirtinti patikimai. Stotys švarios, visur bufetai su puikiais sumuštiniais…“

Ne kartą šiame rašinyje minėtas kompozitorius P.Čaikovskis, 1887 metais, pirmą kartą pervažiavęs Prūsijos sieną, laiške broliui skundėsi: „Gėriau ta proga tiek daug, kad dar iki Berlyno išmečiau tuščią butelį, kurį išsivežiau visiškai pilną“. O 1892 metų gruodį pasirodė dar skaudesnės legendinio muziko mintys: „Nieko negali būti blogiau už mano pervažiavimą iš Peterburgo į Eitkūnus. Važiavau pačiame šlykščiausiame vagone… Nepatogu, purvina, durys neužsidaro, skambutis visą laiką skamba, o pabaigai sugedo krosnelė ir mes miegojom keturių ar net trijų laipsnių šilumoje. Nusiprausti buvo neįmanoma, nes sugedo vamzdžiai ir vanduo juose pavirto ledu… Eitkūnuose persėdau į nuostabų šiltą vagoną. Berlyne apsistojau aukščiausio lygio viešbutyje“.

Garsusis dramaturgas, Peterburgo mokslų akademijos narys A.Ostrovskis 1862 metais savo kelionės dienoraštyje su širdgėla ir skauduliu dejavo: „Laukai suarti nuostabiai, lyg popieriuje nubraižyti, kaimai visi mūriniai, tvarkingi, jokių lūšnynų. Dieve mano. Kada gi mes šito sulauksime…“

Jeigu Rusija sužlugtų, žmonija nepajustų nei jokio nuostolio, nei nerimo“…

Vienas garsiausių rusų rašytojų Ivanas Turgenevas, kurio herojus ištarė garsiąją frazę: „Jeigu Rusija sužlugtų, žmonija nepajustų nei jokio nuostolio, nei nerimo“. Dailininko I.Repino paveikslo reprodukcija (Wikipedia)

Visi šie tekstai parašyti prieš daugiau nei 150 metų. Tačiau dar ir šiandien Rusijos Užuralėje gali rasti kartimis paramstytų griūvančių namų be vandentiekio ir kanalizacijos. Panaršykite „YouTube“ platybėse – patys tuo įsitikinsite. Karas Ukrainoje anksčiau ar vėliau baigsis Ką tada pro automobilio ar traukinio langą pamatys šiandienos Rusijos šviesiausieji protai? Griuvėsių krūvas vietoj daugiaaukščių namų, artilerijos sviedinių ir raketų išraustus derlingus laukus su sudegusių tankų skeletais, miškus, pilnus ne uogų ar grybų, bet nesprogusių minų… Žvilgsniu neaprėpiamus naujų kapinių plotus… Ir gal tik tada ne vienas, dabar pateisinantis Rusijos žingsnius, suvoks – o kam viso to reikėjo? Gal pirmiau vertėjo nusivalyti voratinklius savo apipelijusioje palėpėje?

Galvojau, kaip užbaigti šį straipsnį. Ir čia pagalbon atėjo vienas garsiausių rusų rašytojų, tikėtina, lankęsis Tauroggene, I.Turgenevas, save laikęs „įsitikinusiu vakariečiu“. Jis 1867 metais išleido romaną „Dūmai“, kur atvirai reiškė neigiamą požiūrį į Rusijos inteligentiją ir Rusiją apskritai. Į pagrindinio herojaus G.Litvinovo, ketverius metus gyvenusio Vakarų Europoje, lūpas įdėti žodžiai kaip reta aktualūs ir šiandien, po daugiau nei 150 metų: „Jeigu Rusija sužlugtų, žmonija nepajustų nei jokio nuostolio, nei nerimo“…

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.