Oligarcho spindesys, bet ne skurdas

Dalintis:

Vasario 24-ąją prasidėjusi karinė Rusijos invazija į Ukrainą sujaukė nusistovėjusią ne vien šios nuostabios šalies, bet ir viso pasaulio tvarką. Milijonams niekuo dėtų civilių žmonių teko palikti savo gyvenimo vietas, prarasti neretai sunkiai užgyventą turtą, sveikatą ar net gyvybę. Šiandien niekas negali pasakyti, kada pabėgėliams nuo karo baisumų bus lemta sugrįžti į savo namus. Ir ar bus kur sugrįžti…

Tačiau yra ir kita kategorija žmonių – turtuolių, vartančių milijonus, gautus iš naftos, dujų, deimantų, o neretai dargi neaišku iš kur atkeliavusius. Tai Rusijos oligarchai. Žinoma, Ukrainoje tokių figūrų, kaip žinia, esama irgi nemažai ir dėl jų apie didžiausią Europos valstybę seniai kalbėta kaip apie labai korumpuotą šalį. Tačiau šiandien ekonominės ir kitokios sankcijos labiausiai kirto per Rusijos turtuolių kišenes. Jie praranda savo prabangias jachtas, lėktuvus, milijonus kainuojančias pilis, įšaldomos jų sąskaitos užsienio bankuose. Ir jau, matyt, ne juodieji ikrai ar nauji „Rolls Royce“ šiandien jiems rūpi.

Žmogus, kurį noriu šiandien prisiminti, panašu, nėra buvęs mieste prie Jūros, nors neabejotinai apie jį girdėjo. Prieš pusketvirtų metų per Lietuvą nuaidėjo paslaptinga, vos ne mistinė, žinia, kad, lankydamasis Vilniuje, jis galėjo slapta pabuvoti ir Jurbarke bei Tauragėje. Galėjo, bet ar buvo? Nuovokesni skaitytojai iš karto suprato, kad kalbu apie vieną turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių – milijardierių Romaną Abramovičių. Jo biografija gana detaliai išnagrinėta ir, rodosi, ką nauja bepasakysi. Dauguma tauragiškių neabejotinai žino, kad šios garsenybės giminės šaknys – čia, buvusiame Tavrige, Tauroggene.

„Milijardierius iš niekur“

Šių metų kovo pradžioje Vakarų spaudoje išplaukė informacija, kad R.Abramovičius, laikomas artimu Vladimiro Putino aplinkos žmogumi, išparduoda savo turtą Jungtinėje Karalystėje, baimindamasis Vakarų sankcijų. R.Abramovičius ieško pirkėjo ir geriausiai žinomam savo turtui – Londono „Chelsea“ futbolo klubui. Pastarąjį oligarchas nusipirko dar 2003 metais. Skaičiuojama, kad per maždaug du dešimtmečius jis į klubą investavo kone 1,5 milijardo Didžiosios Britanijos svarų. Valdant R.Abramovičiui „Chelsea“ tapo vienu stipriausių Europos futbolo klubų.

Apie šį žmogų parašyta daugybė knygų, jo praeitis ir dabartis, sakytum, išnarstyti iki smulkmenų, nors pats jis vengia pokalbių su žurnalistais ir visa informacija apie vieną įtakingiausių Rusijos žmonių renkama iš aplinkinių…

Prieš 18 metų pasirodė unikalus nepriklausomų žurnalistų Dominiko Midgli (Dominic Midgley) ir Kriso Hatchins (Chris Hutchins) tyrinėjimas „Abramovičius: Milijardierius iš niekur“. Ne mažiau įdomių R.Abramovičiaus gyvenimo detalių pavyko surinkti aktyviam Lietuvos žydų bendruomenės nariui Geršonui Taicui.

Spėjama, kad Abramovičiai iki Antrojo pasaulinio karo turėjo nekilnojamojo turto Tauragės miesto Bažnyčių gatvėje. Mortos Mikutytės nuotrauka

Šeima ištremta

…1941 metų rudenį į Komijos Syktyvkaro miestą atvyko traukinys su tremtiniais iš Lietuvos. Tarp deportuotųjų buvo ir Tauragės žydų Abramovičių šeima: 1901 metais gimusi Taubė Abramovič (Berkover) ir trys jos sūnūs: dvylikametis Leibas, aštuonerių metų Abraomas bei penkerių Aronas (Arkadijus), po 25-erių metų tapes Romano Abramovičiaus tėvu. Taubės vyras Nachmanas, Romano senelis, kurio būsimasis milijardierius niekada nematė, buvo nuteistas mirties bausme su turto konfiskavimu. 942 metų gegužės 30-ąją bausmė pakeista į dešimtį metų lagerio. Šeima jo daugiau niekada nebeišvydo.

Nachmanas Abramovičius mirė lageryje. Tiksli mirties data neaiški, nes išlikę trys skirtingi tai liudijantys dokumentai.

Grįžti į Lietuvą neleido

„Tauragės kurjeris“ jau ne kartą rašė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Tauroggene gyveno 11 tūkstančių lietuvių ir 5000 žydų. Mieste veikė keturios sinagogos, žydų progimnazija, žydų mokykla ir pradinė religinė mokykla, žydų liaudies bankas.

Nachmanas Abramovičius gimė 1887 metais Eržvilke, kur, pavyzdžiui, 1922 metais gyveno 220 žydų – bemaž pusė visų miestelio piliečių. Senųjų Abramovičių šeima augino linus ir supirkinėjo linų pluoštą. Nachmano tėvas Leibas rengė sūnų rimtai ateičiai. Jau 1925 metais tuokdamasis Tauragėje su Taube Berkover, Nachmanas buvo ganėtinai turtingas žmogus ir valdė čia nemažai nekilnojamojo turto.

Taubė buvo gimusi Jurbarke, o Nachmanas dar Eržvilke artimai pažinojo jos tėvus Taubę Lėją ir Šimoną Berkoverus. Pavardė Berkover idiš kalba reiškia „laivo savininką“. Iki karo apie 80 procentų laivų Jurbarke priklausė žydams. Berkoverų šeima irgi turėjo laivą ir plukdė krovinius bei keleivius Nemunu iš Kauno į Klaipėdą ir atgal. Greičiausiai būtent iš močiutės garsusis milijardierius ir paveldėjo didžiulę meilę jachtoms…

Prieš vestuves N.Abramovičius nusipirko sodybą su didžiuliu namu ir 26 hektarais žemės Užakmenių kaime netoli Eržvilko. Po keleto metų ten gimė trys jo sūnūs. Šeima Tauragėje pasistatė mūrinį viešbutį ir restoraną, kuriais rūpinosi Taubė bei jos artimieji. Dar du nuosavus medinius namus šeima nuomojo. Šių pastatų neišliko. Po daugelio metų kompensacija už juos sumokėta Lietuvos piliečiu tapusiam Arkadijaus Abramovičiaus vyresniajam broliui Abramui, kuriam taip pat skirtas žemės sklypas Tauragėje. Šių brolių tėvas Nachmanas nemažai aukojo Eržvilko ir Tauragės sinagogoms, žydų sveikatos organizacijai „Ezra“, Lietuvos ginklų fondui. Deja, 1940 metų rudenį sovietų valdžia visą šeimos, kaip ir šimtų kitų, turtą nacionalizavo. 1941-ųjų birželio 11-ąją N.Abramovičius suimtas, o žmona su sūnumis ištremti į Komiją…

Aukso papuošalus, kuriuos pavyko slapta atsivežti, pasisekė iškeisti į maisto produktus, duoną, bulves, miltus. Kaimynai prasitarė, kad viena lietuvių tremtinių šeima parduoda tvarkingą siuvimo mašiną „Singer“. Taubė sugebėjo ją įsigyti už jos keturiasdešimtmečiui Nachmano dovanotą apyrankę.

Taubė ėmėsi siūti apatinius drabužius. Jos klientais tapo teatro aktorės, partiniai darbuotojai, miesto valdininkų žmonos. Jie padėjo moteriai gauti darbą vietos kavinėje.

Abramovičių namuose Komijoje garbingą vietą užėmė didelis juodas pianinas. Besimokydamas vidurinėje mokykloje, Aronas (Arkadijus) dar lankė muzikos mokyklą ir papildomai miesto pionierių rūmuose mokėsi dainuoti, neblogai grojo gitara ir smuiku.

Broliai Abramovičiai Rusijoje baigė technikumus ir institutus. Taubė daug kartų rašė laiškus Lietuvos organizacijoms leisti repatrijuoti į gimtinę. Paskutinysis laiškas iškeliavo 1957-aisiais: „Esu sena ir negaliu pakelti šiaurinio klimato… Prieš 15 metų mirė mano vyras Nachmanas…“ Sovietiniai organai siųsdavo užklausas į NKVD, tačiau atsakymas atkeliaudavo visada tas pats: Nachmanas Abramovičius buvo sovietų valdžios priešas. Taubei grįžti į Lietuvą neleista.

Spalvingas asmeninis gyvenimas

1966 metų rudenį trisdešimtmečio Arkadijaus Abramovičiaus žmona Irina atvyko paviešėti pas motiną į savo gimtinę Saratovą. Ir čia spalio 24-ąją pagimdė sūnų Romaną Arkadjevičių Abramovičių…

Nepraėjus metams po pirmojo gimdymo pastojusi antrą kartą, ji nutarė darytis nelegalų abortą – išlaikyti du vaikus Abramovičiams tada būtų buvę nelengva. Tačiau aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, vos 28-erių Irina mirė.

Likęs našliu, vienas statybų įmonės vadovų Arkadijus visa galva pasinėrė į darbą, o mažasis Roma išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Vieną 1969 metų gegužės dieną Arkadijus pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.

Jį priglaudė giminaičiai Uchtos mieste. Dėdė Leibas buvo valstybinės medienos įmonės tiekimo skyriaus vadovas. Anot Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.

Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo nežinomas ir painus. Vieni sako, kad jis įstojo į Uchtos pramonės institutą, kiti – kad į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje, tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais R.Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia. Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę.

Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvaduodavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį. Abramovičių šeimai išteklių ir ryšių trūko, todėl 1985 metų pradžioje Romanas iškeliavo tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Vladimiro srityje, Kiržače.

Demobilizacija sutapo su laikotarpiu, kai prie tada dar į atskiras respublikas nesubyrėjusios valstybės vairo stojo Michailas Gorbačiovas. Jeigu anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, tai „perestroikos“ metu sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės. Romanas 1988 metų pradžioje grįžęs studijuoti irgi prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.

Grįžęs Maskvon, R.Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį skyrė verslui. Įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti didžiulius pinigus – nuo 3000 iki 4000 rublių per mėnesį. 1991 metais, be „Ujut“ kooperatyvo, R.Abramovičiui priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminusi įmonė ABK, tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje R.Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei 20 įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių.

Vėliau prasidėjo prekyba nafta. Romanas susipažino su Borisu Berezovskiu ir Boriso Jelcino šeima. 1999 metais R.Abramovičius buvo išrinktas į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą. Po metų tapo Čiukčių autonominės apygardos gubernatoriumi ir buvo juo iki 2008 metų liepos. Tų pat metų rudenį išrinktas į Čiukčių autonominės apygardos Dūmą ir tapo jos pirmininku. 2005-ųjų spalio mėnesį už 13 milijardų dolerių pardavė savo kompanijos „Sibneft“ akcijų paketą kompanijai „Gazprom“. 2018 metais gavo Izraelio pilietybę.

Viena Maskvos žurnalistė kartą pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų sąjunga, įstatymų leidybos spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, kad didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“. R.Abramovičius buvo vienas jų.

Ne mažiau turtingas ir R.Abramovičiaus asmeninis gyvenimas. Būsimasis oligarchas nespėjo vesti dar iki kariuomenės, o išrinktoji nepanoro laukti, kol jis baigs tarnybą. Įsižeidęs R.Abramovičius pasiūlė už jo tekėti Olgai Lysovai, su kuria kartu prekiavo turguje Uchtoje. Tačiau greitai paaiškėjo, kad žmona negali susilaukti vaikų, apie kuriuos taip svajojo R.Abramovičius. Nepaisant to, kartu jie gyveno ketverius metus. Santuoka iširo sutuoktinei sužinojus apie vyro neištikimybę.

Su antrąja, anksčiau lėktuvo palydove dirbusia, žmona Irina Romanas gyveno 15 metų, pora augino penkis vaikus. Britų spaudos žiniomis, skiriantis R.Abramovičius Irinai sumokėjo rekordinę pinigų sumą – ne mažiau kaip milijardą svarų sterlingų. Trečioji žmona, 40-ties Daša Žukova, meno kolekcininkė, su R.Abramovičiumi santuokoje gyveno devynerius metus. Ji pagimdė oligarchui sūnų Aaroną ir dukterį Leah Lou.

Sklinda gandai, kad neseniai milijardierius užmezgė romaną su ukrainietiškų šaknų turinčia televizijos laidų vedėja ir aktore Aleksandra Korendiuk. Ji už vyrą net 27-eriais jaunesnė.

Labai geri santykiai su V.Putinu

Romanas Abramovičius pirmasis rekomendavo Borisui Jelcinui pasirinkti naujuoju Rusijos prezidentu Vladimirą Putiną. Vėliau pastarasis šio žingsnio neužmiršo, Romanas tapo vienu artimiausių jo rato žmonių. V.Putino biografas anglų žurnalistas Krisas Chačinsas (Chris Hutchins) dueto santykius apibūdina kaip tėvo ir mylimo sūnaus. Pats gi R.Abramovičius prisipažįsta, kad kreipiasi į Rusijos prezidentą daugiskaita, bet tik todėl, kad V.Putinas už jį gerokai vyresnis. Šiaip ar taip Kremliuje Romanas įvardijamas „Misteriu A“.

2008 metais Jungtinės Karalystės laikraštis „The Times“, remdamasis teismo dokumentais, pranešė, esą R.Abramovičius už apsaugą, už tai, kad gautų didesnę Rusijos naftos ir aliuminio aktyvų dalį, sumokėjo milijardus dolerių…

Rusijos invazijos į Ukrainą pradžia garsųjį oligarchą užklupo užsienyje. Jis išskrido į Maskvą, bet pavėlavo į Kremlių dalyvauti stambiausiųjų Rusijos verslininkų susitikime su prezidentu. Vėliau susitiko su V.Putinu privačiai ir pasisiūlė tarpininkauti derybose su Ukrainos atstovais. V.Putinas sutiko.

Kremlius yra pripažinęs ypatingą milijardieriaus statusą „užtikrinant kontaktus tarp Rusijos ir Ukrainos derybininkų“. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Anglijos „Premier“ lygos futbolo klubo „Chelsea“ savininkas, ir kiti oligarchai buvo įtraukti į asmenų, kurių turtas ES, įskaitant superjachtas ir didžiulius namus, gali būti konfiskuotas ir kurie gali būti neįleidžiami į bloko teritoriją, sąrašą, sakoma Bendrijos oficialiajame leidinyje. Briuselis nurodė, kad R.Abramovičius „turėjo privilegijuotą galimybę susisiekti su prezidentu ir palaikė labai gerus santykius su juo. Šie ryšiai su Rusijos vadovu padėjo jam išlaikyti didelį turtą“.

Tačiau kartu negalima neprisiminti, kad R.Abramovičiaus į sankcionuotųjų asmenų sąrašą neįtraukė JAV, jo trims prabangioms jachtoms, kurių bendra kaina gali siekti net 340 milijonų eurų ir dviem lėktuvams bei sraigtasparniui, kurie visi kainuoja nekuklius 150 milijonų eurų, panaikinti areštai, jo seną gerą draugą E.Švidlerį Didžioji Britanija irgi išbraukė iš sankcijų sąrašo… „Wall Street Journal“ duomenimis, JAV prezidento Joe Bideno administracija, paraginta Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, atidėjo sankcijų taikymą R.Abramovičiui dėl jo svarbaus vaidmens derantis dėl taikos. „Chelsea“ savininko atstovas spaudai vienam leidiniui pareiškė: „Galiu patvirtinti, kad Ukrainos pusė susisiekė su Romanu Abramovičiumi dėl paramos siekiant taikaus sprendimo ir kad nuo to laiko jis stengiasi padėti“. Po šio pareiškimo Ukrainos filmų prodiuseris Aleksandras Rodnyanskis paprašė su Rusija susijusių asmenų pagalbos. „Nors Romano Abramovičiaus įtaka ribota, jis vienintelis atsiliepė ir ėmėsi pabandyti siekti taikos“, – sakė A.Rodnyanskis.

***

Redakcijos komentaras. 2007 metais, Tauragės miestui švenčiant 500 metų jubiliejų, Tauragės rajono savivaldybė buvo nusprendusi į šventę pakviesti garsųjį Rusijos oligarchą Romaną Abramovičių. Šį faktą tuomet pastebėjo ir aprašė net Didžiosios Britanijos žinisklaida. Toks savivaldybės sprendimas visuomenėje buvo sukėlęs įvairių vertinimų – žmonės svarstė, kam Rusijos oligarcho čia reikia, ką jis gero Tauragei yra nuveikęs, kiti džiaugėsi, kad apie Tauragę tokiu būdu sužinojo ir dalis pasaulio.

Kvietimas R.Abramočiui į miesto jubiliejų tuomet buvo išsiųstas, tačiau milijardierius į Tauragę taip ir neatvyko. Rusijos oligarchas mandagiai atsakė apgailestaująs, kad negalės pasirodyti šventėje, nes tuo metu būsiąs Čiukčijoje. R.Abramovičius tuomet buvo Čiukčių nacionalinės apygardos gubernatorius. Kartu jis perdavė jaučiąs sentimentus savo senelių kraštui ir tikino labai norįs Tauragėje apsilankyti.

„Tolimas miestelis Lietuvoje visiškai neprimena prestižinių vietų, kur R.Abramovičius jau turi nuosavybės, tačiau žemės lopinėlis šioje vietoje jam tikriausiai reiškia kur kas daugiau“, – 2007-ųjų gegužę apie Tauragę ir R.Abramovičių rašė Didžiosios Britanijos žurnalistas Ianas Thomas.

2018 metų rugpjūtį R.Abramovičius buvo atvykęs į Lietuvą, slapta lankėsi Vilniuje. Tuomet žurnalistams pavyko užfiksuoti milijardierių sostinės oro uoste. Apsistojęs jis buvo viename prabangiausių viešbučių „Pacai“, R.Abramovičiaus viešnagės metu, kaip skelbė žiniasklaida, akylai saugotame daugybės apsaugininkų, nieko neįleidusių net į viešbučio kiemą. Tąkart su milijardieriumi trumpam buvo susitikusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tačiau apie ką jiedu kalbėjosi, žurnalistams neatskleidė.

Tąkart buvo pasklidęs gandas, kad viešėdamas Lietuvoje R.Abramovičius domėjosi Taurage, iš kurios kilę jo seneliai, ir net ją aplankė bei pietavo vienoje miesto kavinių, tačiau šios informacijos niekas taip ir nepatvirtino.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą