Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės–Šilalės plentas
Aukštos vertės yra Stanislovo Biržiškio užrašyti prisiminimai. S.Biržišis ilgokai ėjo svarbias pareigas Tauragės apskrities valdymo organuose. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis buvo Šilalės valsčiaus viršaitis ir daug rūpinosi Tauragės–Šilalės plento tiesimu. Prisiminimai išguldyti 1995 m. knygoje „Šilalės kraštas II. Praeities pėdsakai“.
Stanislovui Biržiškiui atėjus į Šilalės valsčių, kelių taisymas buvo prastas. Beveik visi tiltai buvo mediniai, jiems tvarkyti reikėjo pirkti nemažai brangios miško medžiagos. Kelių tinklas buvo susidaręs chaotiškai. Įtraukta taisymui visai nereikalingų kelių, kurie būdavo ūkininkų taisomi nevienodomis normomis. Bandant suvienodinti visų valsčiaus gyventojų kelių taisymo prievoles, pirmiausia reikėjo nustatyti tikslų valsčiaus kelių tinklą. Todėl S.Biržiškis pats ėmėsi visų numatytų taisyti kelių matavimo. Kelias būdavo išmatuojamas, numatant galimus ištiesinimus ir tiltų statymo vietas. Tą darbą jis atliko per 1935 m. vasarą. Kai keliai buvo išmatuoti, patvirtintas kelių rūšinis paskirstymas. I rūšies keliais pripažinti svarbiausieji, jungiantys didesnius centrus, II rūšies – jungiantys bažnytkaimius ir III rūšies – jungiantys atskirus kaimus. Buvo nustatyta, kad kiekvienas kaimas prieitų bent prie III rūšies kelio. Patvirtinus kelių tinklą, apskaičiuotas kelio taisymo koeficientas – po kiek kelio skirti taisyti už 1 ha žemės, atsižvelgiant į jos rūšį ir kelio savybes (atstumą nuo žvyro, pelkėtumą ir kt.). Kitaip tariant, kuo daugiau žemės turėjo ūkininkas, tuo daugiau kelio privalėjo prižiūrėti neatlygintinai. 1935–1936 m. žiemą atlikus visą paruošiamąjį darbą, 1936 m. anksti pavasarį visi keliai buvo išskirstyti ūkininkams. Tik Tauragės–Šilalės vieškeliui padaryta išimtis. Jis, kaip naudojamas autobusų susisiekimui, buvo taisomas už atlyginimą. Viršaitis manė, kad visą šią kelių taisymo reformą bus sudėtinga įgyvendinti, bijojo skundų. Bet viskas išėjo labai sklandžiai. Didžioji valsčiaus gyventojų dalis buvo patenkinta pertvarkymu, pareikšti vos keli skundai ir tai nežymūs. Taip kelių taisymą pavyko įstatyti į patikimas vėžes. Šilalės valsčiuje keliai buvo taip gerai sutvarkyti, kad 1939 m. atsiųstas tikrinti generalinio štabo karininkas, išvažinėjęs visais III rūšies keliais, niekur nerado blogų kelių ir, atvykęs į Šilalę, tuo nusistebėjo. Tai buvo žymi pažanga.
Šilalės rajone, Pajūryje, Stanislovo Biržiškio vardu pavadinta gimnazija, jo garbei Vilniaus dailės akademija sukūrė bareljefą. VDA nuotrauka
Buvo statoma daug tiltų per didesnes upes, nes visi tiltai, platesni nei 3 metrų, per neplukdomas upes buvo apskrities savivaldybės žinioje. Kelių paviršiaus profiliavimui įsigyti greideriai. Dėl visų tų priemonių susisiekimo padėtis Tauragės apskrityje pastebimai gerėjo. Siekdama paskubinti susisiekimo kelių tvarkymą, apskrities savivaldybė sumanė tam tikslui panaudoti Vyriausybės skiriamas lėšas bedarbiams aprūpinti darbu. Apskrities taryba pripažino, kad Tauragės–Šilalės vieškelis – svarbiausias apskrityje, dažnai naudojamas susisiekimui, todėl reikia jį paversti plentu. Plento tiesimui buvo gautos lėšos iš Viešųjų darbų fondo. S.Biržiškis prisimena, kad tikrų bedarbių Tauragės apskrityje kaip ir nebuvo. Tai paaiškėjo iš dirbusių „bedarbių“ sudėties. Plentas buvo pradėtas tiesti iš abiejų galų. Nuo Šilalės pusės tiesimo darbų priežiūra ir darbininkų apmokėjimas buvo pavestas S.Biržiškiui. Pradžioje į „bedarbių“ darbus atvyko apie 14 žmonių, daugiausia tauragiškių, kuriems buvo pavestas griovių kasimas ir pylimo tvarkymas. Nors „bedarbiai“ uždirbdavo po 3–6 litus per dieną (pagal išdirbį), to jiems buvo per maža ir netrukus didžioji dalis išsilakstė. Liko dirbti tik vietiniai darbininkai iš Šilalės ir aplinkinių kaimų bei atvykę iš Zarasų apskrities rusai, kurie buvo pripratę tuo verstis. Nors visiems „bedarbiams“ atlyginimas buvo mokamas pagal tas pačias normas, likę „specialistai“ uždirbdavo po 10–12 litų per dieną. Žinoma, tokie „bedarbiai“ nė nemanė eiti į kitus darbus. Įdomu (kaip vėliau paaiškėjo), kad iš atvykusių „bedarbių“ rusų, kai tik užėjo sovietų valdžia, pasirodė pirmieji komunistų veikėjai Šilalės apylinkėje: rusas nuo Zarasų Siminenka paskirtas Šilalės milicijos viršininku.
Plento tiesimas buvo vykdomas tokiu būdu: „bedarbiai“ iškasdavo griovius, sutvarkydavo pylimą, suskaldydavo akmenis ir netašytais išgrįsdavo, o ūkininkai už mokestį surinkdavo akmenis, suveždavo, pristatydavo žvyrą (natūrinės pareigos būdu, be užmokesčio). Darbas vyko sklandžiai ir greit buvo išgrįsta 4 km nuo Šilalės ir apie 7 km nuo Tauragės. Nuo 1938-ųjų sezono naujas atkarpas grindė jau ne akmenimis, bet skalda, kaip ir Žemaičių plente. Beveik visas kelias tiestas naujomis vietomis ir sutrumpėjo 4 km. Daugelyje vietų teko atlikti didelius žemės ūkio darbus: prie Ringių, Pagramančio, Šunijos upės statyti naujus tiltus. Jei ne užėjusi suirutė, viskas per kelerius metus būtų buvę baigta. Vėliau plentas turėjo būti pratęstas iki Mažeikių per Laukuvą ir Telšius, kas ir buvo įgyvendinta jau sovietiniu pokariu. Visgi kelios plento atkarpos iki okupacijos ir karo pradžios, atrodo, taip ir nebuvo baigtos. Tai keldavo žmonėms didelių nepatogumų.
Šilalės rajone, Pajūryje, Stanislovo Biržiškio vardu pavadinta gimnazija, jo garbei Vilniaus dailės akademija sukūrė bareljefą. VDA nuotrauka
Apie Tauragės gatvių, kanalizacijos, šaligatvių tiesimą ir tvarkymą rašiau ankstesniame straipsnyje „Tauragė 1938 m. laikraštyje „Vakarai“. Dar vienas darbas buvo atliktas Šilalėje, iš dalies su „bedarbių“ pagalba. Carinės rusų valdžios laikais beveik visas Šilalės miestelis buvo negrįstas, gatvės duobėtos, turgavietės viduryje buvo net kūdra. Reikėjo jį „sukultūrinti“. Buvo pradėta nuo to, kad policijos viršininko Simo Ulozos iniciatyva, nepaisant žydų priešinimosi, buvo nukeltos tvoros, ištiesintos gatvės ir panaikinti skersai gatvių buvę „žydų telefonai“ (vielos, jungiančios žydų kiemus). Po to imta gatvę žvyruoti, sodinti medelius, įrengti šaligatviai. Taip pamažu miestelio išvaizda gerėjo. Iki S.Biržiškio viršaičiavimo pradžios Šilalės duobės jau buvo užlygintos, bet išgrįsta buvo tik J.Basanavičiaus gatvė. Pasinaudodamas „bedarbių“ fondu, S.Biržiškis susitarė su apskrities valdyba, kad būtų leista to fondo lėšomis sutvarkyti ir kitas miestelio gatves. Taip per trumpą laiką išgrįsta visa turgaus aikštė (dabar centrinė aikštė), J.Tumo-Vaižganto, Tauragės ir Nepriklausomybės gatvės.
Kiti darbai
1927 m. Skirgailuose per Šešuvies upę buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas. Jį 1944 m. atsitraukdami vokiečių kariai susprogdino. 1949 m. tiltas atstatytas, bet medinis su metalinėmis sijomis. Galiausiai aštuntajame dešimtmetyje pastatytas naujas gelžbetoninis platesnis tiltas.
„Lietuvos aide“ 1935 m. liepos 31 d. rašyta, kad kasdien pradėjo kursuoti autobusai per Eržvilką į Tauragę. 1937 m. gruodžio 18 d. rašyta, kad dėl atlydžio pablogėjusių kelių per 100 Lietuvos miestelių liko be autobusų susisiekimo. Autobusų eismas nutrūko ir kelyje Tauragė–Jurbarkas bei Smalininkai–Jurbarkas. Sausį dėl gausaus sniego keliai vis dar buvo neišvažiuojami. 1938 m. balandžio 15 d. atidaryta autobusų linija Jurbarkas–Eržvilkas–Skaudvilė.
Daugiau žinučių apie plentų tvarkymą randame dienraštyje „Vakarai“, 1936–1939 m. leistame Klaipėdoje. 1936 m. sausį Tauragės–Batakių plento ruože įrengti kilometriniai stulpai vietoj rusų laikais įrengtų sutrešusių varstinių stulpų. Domėn imant senąją Tauragės apskritį, 1938 m. užbaigtas kelerius metus trukusio 7 km plento Žemaičių Naumiestis–Laugaliai (prie Katyčių) tiesimas, kuris sujungė Naumiestį su geru Klaipėdos krašto kelių tinklu. Šis taipogi nutiestas iš Viešųjų darbų fondo, padedant vietos savivaldybei. Tų metų sausio gale nukastas sniegas kelyje Sartininkai–Natkiškiai ir atnaujintas autobusų eismas. Pusnys buvo nuo 40 centimetrų iki 1 metro. Balandį–gegužę Tauragės–Lauksargių kelyje pasodinta 200 medelių. Deja, visi nukentėjo nuo vandalų. 88 nupjauti, o visi kiti nudrožinėti ir nulupti… Šiame ruože medelių žalojimas fiksuotas penktą kartą. Tuo pat metu taisytas Stiegvilų tiltas prie Pašaltuonio, todėl autobusai paleisti per Gaurę. Liepos 23–24 d. vyko automobilių lenktynės per visas Lietuvos apskritis, todėl Tauragės apskrityje keliai prieš tai buvo žvyruojami, lyginami, o seni tiltai remontuoti arba statyti nauji. Rugpjūtį plento ruožas, einantis per Tauragę, perduotas prižiūrėti Šiaulių kelių rajonui. Tais metais Tauragės–Skaudvilės–Kelmės atkarpoje iš pagrindų sutvarkyta apie 15 km senojo plento. Šiuos darbus atliko Plentų kelių valdyba. Ateityje numatyta sutvarkyti dar keletą atkarpų, kas turbūt ir buvo padaryta iki 1940 m. vasaros.
Daugybėje kitų kelių ištiesintos kreivės, praplatintos siauros vietos, o keliai stropiai prižiūrėti. Pastatyta daug tiltų ir tiltelių. Vien 1938 m. apskrityje pastatyta 12 naujų tiltų! Iš jų du gelžbetoniniai, o kiti mediniai, stengiantis sunaudoti ąžuolus. Šiems tiltams vien apskrities savivaldybė išleido 60 000 Lt. Neįvardyta, kurie būtent gelžbetoniniai tiltai statyti, bet galime spėti, kad galbūt tai Antšunijų ir Pagramančio tiltai, abu sunaikinti per karą, bet atstatyti atitinkamai 1962 m. ir 1960 m. Beje, Antšunijų tiltas visiškai nuardytas ir naujai pastatytas 2024–2025 m. Antratiek tiltų (!) 1938 m. statė valsčių savivaldybės, kurių bendros išlaidos irgi sudarė apie 60 000 Lt. Vien 1935–1938 m. apskrityje nutiesta 50 km naujų kelių. Matydami šiuos skaičius galime geriau suvokti mastus, kokiais žengė atsigaunanti Lietuva, besivydama kitas šalis. 1939 m. sausį ruoštasi kapitališkai tvarkyti Tauragės–Šiaulių plentą, o vasario gale jame pradėti pjauti pasenę, labai dideli gluosniai, matyt, sodinti tiesiant plentą XIX a. pirmoje pusėje.
Kelių tiesimas sovietmečiu
Pagrindiniai keliai sovietmečiu padengti asfaltu – danga, kuri prieš karą dar retai naudota: daugiau Kauno gatvėms ir susisiekimui su Jonava bei Birštonu. 1945 m. Lietuvoje tebuvo 104 km asfaltuotų kelių. Po karo pirmiausia pradėta atstatyti pagrindinius Lietuvos plentus. 1952–1957 m. asfaltuotas Žemaičių plentas.
1965–1970 m. rekonstruotas kelias Tilžė–Tauragė–Šiauliai–Joniškis. Tuo metu buvo ne tik paklotas asfaltas, bet ir 1968 m. nutiestas Skaudvilės aplinkkelis, ties Skaudvilės tvenkiniu pastatyta dviaukštė sankryža su viaduku. Tiesė Tauragės autokelių valdyba, vadovavo viršininkas Viktoras Ūsas, darbų vykdytojas Albinas Krasnickas.
Tuo metu taip pat pastatytas ilgas naujas Kelmės–Bubių ruožas. Tad vykdami į Šiaulius, Rygą mes dažniausiai net nesusimąstome, kad iki tol keliautojai turėdavo važiuoti per pačią Skaudvilę, Kelmę, Bubius, kai dabar šis senasis kelias lieka dešinėje. Vėlesniais metais ištiesintas, įrengta sankasa ir išasfaltuotas Tauragės–Pašvenčio (Jurbarko) kelias, tačiau tikslių metų kol kas nepavyko rasti.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sparčiau pradėta asfaltuoti didesnių, vėliau ir mažesnių gyvenviečių gatves. Tačiau Tauragės miestas plėtėsi taip sparčiai, kad daugybė gatvių taip ir liko neasfaltuotos. Arba šiam reikalui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio.
Žmogaus tokia prigimtis – būti vis kuo nors nepatenkintiems. Taip ir kelių būklė šiandien daugelio mūsų netenkina. Tačiau jei kas suskaičiuotų, kiek rajone nuo 1990-ųjų išasfaltuota žvyrkelių ir gatvių, turbūt kilsteltume antakius. Užtenka prisiminti, kad iki kokių 1997 metų viena pagrindinių miesto Aerodromo gatvė vis dar buvo žvyrkelis, o 2006 m. panoraminėje nuotraukoje aiškiai matyti, kad dauguma miesto gatvių – žvyrkeliai. Po to prasidėjo spartus gatvių asfaltavimo etapas, kuris dar pagreitėjęs tęsiasi iki šiol. Neužmirškime, kad kelių tiesimo technologija šiais laikais tobulesnė, o šaligatvius siekiama pritaikyti dviratininkams ir neįgaliesiems. Per tris dešimtmečius nutiesta daug dviračių takų, kurių anksčiau beveik nebuvo. Prisiminkime, kokio aukščio buvo sovietmečiu ir iškart po nepriklausomybės atkūrimo įrengti bortai, o apie nuovažas vežimėliams, dviračiams nebuvo net minties.
Teksto pirma dalis čia.
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
