Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Per tuos keliolika metų, kai bendrauju su „Tauragės kurjeriu“, rodėsi, išnaršiau visus rajono ir apskrities kampelius, atskleidžiau daugybę užmirštų paslapčių. Bet štai vartau tarpukario Lietuvos išeivijos spaudą ir Čikagos „Draugo“ laikraščio 1937 metų rugpjūčio 11 dienos numeryje randu informaciją apie Sartininkus.
Oi, ta anodija
„MIRĖ IŠGĖRĘS ANODIJOS
Sartininkai, Tauragės apskr. Stirbaitynės kaimo Žygaičių valsč. gyventojas Juozas Saldukas, 38 m. amž., grįždamas iš vaišių netoli savo namų staigiai mirė. Paaiškėjo, jis buvo išgėręs anodijos! Liko žmona, 4 metų sūnus. Sartininkuose geriama anodija. Net moterys jąja vaišinasi. Dėl to čia ir pasitaiko panašių mirčių“, – rašoma laikraštyje.
Kurioziška informacija apie kuriozišką ir seniai užmirštą reiškinį. Šiandieninis jaunimas jau tikrai nežino šio termino – anodija. Na nebent iš populiariosios Algimanto Raudonikio „Klouno dainos“:
Vargonėliai tie, ta melodija
Be galo paprasta
Vėl svaigins mane kaip anodija,
Kaip rožė man mesta.
Anodija, kaip rašo „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, yra „eterio ir spirito mišinys“. XIX–XX amžių sandūroje operuojant ligonius anodija buvo vartojama narkozei sukelti. Jos pagrindas – eteris, kurį uostė dar Henri René Albert Guy de Maupassant (Gi de Mopasanas). Anodija – būdingas lietuviškas daiktas, kurio nežino kitos šalys, o ir ne visa Lietuva, tačiau kadangi tai svaigalai ir narkotikas, tai kenkia sveikatai, šlykštu ir negalima! Anodiją iš Prūsijos pirmieji pradėjo nelegaliai nešti knygnešiai.
Vyresni skaitytojai, manau, prisimena, kaip šį skystį lašindavo ant cukraus gabalėlių. Prisimenu ir aš iš tolimos vaikystės kaime. Šiandien, kai toks platus alkoholio asortimentas, tai skamba neįtikėtinai. Bet, kaip sakoma, buvo kaip buvo.
Anodija ypač mėgta Žemaitijoje. „Turgaus dienomis Tauragės mieste ir gretimuose pasienio miesteliuose visos gatvės pakvipę specifišku anodijos kvapu“, – rašė 1936-ųjų „Policijos“ laikraštis. Eteris buvo ir pigesnis už degtinę – puslitris tada kainavo 2 Lt, o tiek pat valstybinės degtinės (1928 metų kainomis) – iki 3,25 Lt.
„Vienybės“ laikraštis 1911 metų 28-ajame numeryje rašė: „Nuo keliolikos metų čia (Sartininkuose, – red.) gyvuoja kunigaikščio Vasilčikovo įkurtas traktierius, kuriame apylinkės žmonelės susimetę per dienas ir naktis ūžia – girtuokliauja, o ne vienas jau savo turtą ir ūkę praūžė… Išmintingesnieji ūkininkai per valsčiaus sueigas darė keletą kartų nutarimus, kreipdamies į valdžią, kad tą traktierį, kaip tvirkinantį žmones, panaikinti. Bet iš tų prašymų nieko neišėjo. O žmonelės girtuoklystės dievaičiui Ragučiui aukas vis nešė ir nešė“.
Ne vienas skaitytojas tikriausiai jau visai rimtai nutarė, kad šiandien mano rašinys bus apie girtavimą ir apie nelemtąjį eterio ir spirito mišinį. Turiu daugelį nuvilti. Kalbėsime apie Sartininkus – miestelį Tauragės rajono savivaldybės vakaruose, už 8 kilometrų nuo Žygaičių, prie Sartės upelio. Tik ne todėl, kad čia gyveno palaidūnai žmonės, jokiu būdu. Tiesiog apie Sartininkus iki šiol plačiau nekalbėjome.
Kunigas, lietuviškų religinių knygelių rašytojas, garbės kanauninkas Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ (1899) pasakojo:
„Sartininkų valstybinis miestelis nėra didelis, jį sudaro beveik vien valstybiniai, o seniau – seniūnijos valstiečiai bei pora užvažiuojamųjų karčemų. Čia yra Sartininkų valsčiaus valstiečių valdyba ir nuo 1867 m. tautinė mokyklėlė.
Per metus čia vyksta trys mugės: 1) šv. Jurgio, 2) šv. Baltramiejaus, 3) šv. Martyno dienomis. Sartininkai – buvusios Vainuto seniūnijos dalis.
Pirmąją bažnyčią Sartininkų kapinėse galbūt dar XVII a. pastatė patys valstiečiai. Juk 1787 m. karaliaus Stanislovo Augusto suteiktoje žemių fundacijoje pasakyta: nuo neatmenamų laikų čia stovėjo bažnytėlė. Tikriausiai kunigo prie šios bažnytėlės nebuvo, o kilus reikalui jį kviesdavo iš parapinės Vainuto bažnyčios.
Naująją dabartinę bažnytėlę Sartininkuose, karaliui Stanislovui Augustui leidus, 1781 m. pastatė Žemaičių kunigaikštijos vėliavininkas Vainuto seniūnas Jurgis Bilevičius. To paties Bilevičiaus prašymu karalius Stanislovas Augustas 1787 m. sausio 7 d. išduotu dokumentu dovanojo bažnyčiai iš šios seniūnijos 1 valaką ir 9 margus žemės“.
Ką rašė laikraščiai
1939 metų spalio 20-ąją Kanados lietuvių darbo žmonių laikraštis „Liaudies balsas“ rašė:
„KARINGAS AVINAS SUMUŠĖ MERGINAS ŠVENTORIUJE
Sartininkai. Vieną sekmadienį po mišių žmonėms išėjus iš bažnyčios, būrys merginų sustojo šventoriuje ir šnekučiavosi. Tuo tarpu iš kažkur atbėgo zakrastijono dviejų metų avinas ir pradėjo merginas atakuoti. Nuo avino smūgių dvi merginos buvo parmuštos žemėn ir virsdamos susidraskė savo rankas į mūrinę sieną. Nežinia kuo būtų pasibaigusi toji avino ataka, jei žmonės nebūtų subėgę ir merginas nuo avino išgelbėję, o tą „didvyrį“ nuvedę tvartan“.
Bostono laikraštis „Keleivis“ tų pačių metų lapkričio 8-ąją irgi prisiminė Tauragės krašto miestelį:
„ARBATAI NĖRA VANDENS
Sartininkuose, Tauragės apskrity, didelė bėda žmonėms su vandeniu. Per visą vasarą Sartininkai nors ir buvo keletą kartų perkūno nuskriausti, lietaus nematė. Visi šuliniai tušti. Kiekvienas pradėjo taupyti arbatai. Ūkininkai laukia vandens, kaip gervė giedros, nes negali sėti, kiti gilina šulinius, bet vandens irgi nėra. Nuo Sartininkų už 5 kilometrų yra Draudenių ežeras, tai dauguma jau taisosi statines prie ratų ir pradės vežti“.
Knygnešys
Visa ši senų laikų informacija – smalsumui patenkinti. Tačiau Sartininkai verti solidesnio vertinimo ir čia gyvenusių garbių žmonių priminimo.
1830 metais Panevėžio apskrityje gimęs kunigas, knygnešys Vincas Norvaišas buvo kilęs iš smulkiųjų Žemaitijos bajorų. Baigęs Varnių kunigų seminariją, nuo 1858 metų gyveno Žygaičiuose, ėjo Žygaičių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos klebono pareigas. Pritarė ir gelbėjo persekiojamus 1863 metų sukilėlius. Iki 1870 metų Žygaičiuose vikaru dirbo Pranas Grigaliūnavičius, kuris taip pat padėdavo palaikyti ryšius su Prūsijoje gyvenusiu A.Brundza, kartu per sieną vykdavo pas jį į Ropkojus. Apie 1865-uosius Sartininkuose susitiko su knygnešių organizatoriumi kunigu Antanu Brundza. Po kelerių metų pradėjo dalyvauti Motiejaus Valančiaus slaptoje organizacijoje, spausdinusioje ir platinusioje draudžiamą lietuvišką spaudą Žemaičių vyskupijoje.
1870 metais organizacija buvo susekta. V.Norvaišas buvo žandarų suimtas, uždarytas kalėjime Vilniuje, vėliau neribotam laikui ištremtas į Tomsko guberniją. Apie 1882 metus grįžęs iš tremties, apsigyveno Ventspilyje. Neilgai pagyvenęs, ten ir mirė.
Bibliotekininkė
Pirmoji Tauragės bibliotekininkė, iš Sartininkų kilusi Larisa Kopaitė. Mokslolietuva.lt nuotrauka
Senieji tauragiškiai savo prisiminimuose mini mylimą ir gerbiamą pirmąją Tauragės bibliotekininkę Larisą Kopaitę, Lietuvos universitete studijavusią matematiką ir kalbėjusią prancūziškai, o šiandien besiilsinčią šalia savo tėvų Tauragės kapinėse, netoli stačiatikių bažnytėlės. Tikrai nebūsiu joks atradėjas, tik priminsiu užmiršusiems, kad L.Kopaitė gimė 1899 metų rugsėjo 7 dieną (pagal senąjį stilių) Sartininkų miestelyje savivaldybės tarnautojo Aleksandro ir Annos Kopp šeimoje. Pradžios mokslus ėjo namuose, vėliau mokėsi Kauno imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių ir Maskvos 5-ojoje moterų gimnazijose. 1918 metais, grįžusi į Lietuvą, mokytojavo Tauragės apskrities Eržvilko ir Kavolių mokyklose, keletą metų dirbo Tauragės švietimo skyriuje.
Kai gimė L.Kopaitė, Sartininkų miestelyje veikė dar 1787 metais pastatyta medinė Šv. Jurgio Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo pradžioje Vainuto, vėliau – Žygaičių parapijos filija. Gretimame Margiškių kaime veikė evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1935 metais, į kurią dvasininkai atvykdavo iš Tauragės. Nuo 1805 metų Sartininkuose veikė mokykla. 1898 metais buvo įsteigta pašto stotis ir pasienio su Prūsija muitinė. Spaudos draudimo metais per Sartininkus buvo gabenama lietuviška spauda. 1900 metų duomenimis, čia gyveno 39 gyventojai, veikė biblioteka.
Deja, L.Kopaitė, net ir įgijusi antrąjį diplomą, išsvajoto mokytojo darbo negavo. 1931 metų birželio 15-ąją švietimo ministrui leidus įsteigti Tauragėje valstybinio centrinio knygyno skyrių, ji buvo patvirtinta jo vedėja. Kaip prisimena amžininkai, „tiesi, kaip žvakė, aukšta, liekna, tamsius plaukus, perskirtus per vidurį, pindavo į kasas ir jas susukdavo ant ausų. Visada rengėsi tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais su balta apykaklaite“. Tauragiškiai kalbėjo, kad Larisa labai skaudžiai išgyveno sužadėtinio mirtį, pasižadėdama likti jam ištikima ir netekėti. Ji savo gyvenimą paskyrė bibliotekai.
Karininkas
Lietuvos kariuomenės Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės karininkas Viktoras Gamziukas. Nuotrauka iš Gamziukų šeimos archyvo (Wikipedia)
1913 metų rugpjūčio 6-ąją Sartininkuose gimė Lietuvos kariuomenės Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės karininkas Viktoras Gamziukas. 1933 metais baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą ir nukreiptas į PLP karo mokyklą. Po kelerių metų baigęs jos XVII laidą ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas į steigiamą Priešlėktuvinės apsaugos rinktinę automatinių pabūklų kuopos 3-iojo būrio vadu. 1940-ųjų pradžioje, jau leitenantas, perkeltas į Kariuomenės štabo Priešlėktuvinės apsaugos skyrių karininku kuopos vado teisėmis ir atrinktas studijuoti Rygos karo akademijoje. Tačiau, Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, mokytis neišvyko.
1940 metų rudenį likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo Teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos zenitinės artilerijos diviziono baterijos vadu.
Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, V.Gamziukas iš kariuomenės pasitraukė, vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, buvo suimtas ir trumpai kalintas Lukiškių kalėjime. Vėliau dirbo „Dailės“ kooperatyvo parduotuvėje Kaune.
1944 metų vasarą su šeima iš Lietuvos išvyko į Austriją, Wattens miestelyje dirbo Swarovski firmos įmonėje. Po kelerių metų persikėlė į Vokietiją. Staiga mirė po atliktos išvaržos operacijos. Palaidotas senosiose Haunstetten miestelio kapinėse.
Kunigai
Pirmuoju besikuriančios Plungės rajono Pakutuvėnų parapijos kunigu 1942 metais buvo paskirtas Vladas Šlevas, gimęs 1910 metų balandžio 16 dieną, kunigu įšventintas 1935 metų balandžio 29 dieną, dirbo vikaru Varniuose ir Kuliuose, klebonu Pakutuvėnuose, Pievėnuose, Viešvėnuose, Beržore, Plateliuose, Raudėnuose, Šatėse, Endriejave, Adakave, Pagramantyje, Žygaičiuose (aptarnaudamas Sartininkus ir Ropkojus). Nuo 1990 metų gegužės 20-osios buvo Skaudvilės altaristas. Mirė 1999 metų vasario 27 dieną Tauragės ligoninėje. Palaidotas Skaudvilės bažnyčios šventoriuje.
1997 metų balandžio 18 dieną Tauragės ligoninėje mirė Sartininkų klebonas kunigas Juozapas Maželis. Jis gimė 1939 metų balandžio 14-ąją Panemunėlio parapijoje, Rokiškio rajone. Baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, 1966 metų balandžio 6 dieną įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Žemaičių Kalvarijoje, Rietave, Palangoje, Klaipėdoje ir Tauragėje, vėliau klebonavo Viešvilėje, kartu aptarnaudamas Smalininkus ir Vilkyškius, Šateikiuose, Pagėgiuose, Laukuvoje ir Sartininkuose. Laidotuvių pamaldoms balandžio 21 dieną Sartininkų bažnyčioje vadovavo Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Kartu su juo šv. Mišias koncelebravo 42 kunigai. Po pamaldų kun. J.Maželio kūnas išvežtas į gimtosios Panemunėlio parapijos (Rokiškio r.) kapines.
Aktorius ir direktorius
Nieko naujo vėlgi nepasakysiu, tik priminsiu, kad Sartininkai gali labai didžiuotis viena ypatinga savo krašto figūra, žinoma toli už Tauragės, o ir Lietuvos ribų. Tai Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.
Gimė jis Trumpininkų kaime, vos už 3 kilometrų nuo Sartininkų. Užaugęs vienkiemyje, prie Mažosios Lietuvos, kaip pats apibūdina – „prie pravažiuojamo kelio“, Egidijus dar ankstyvoje vaikystėje pajuto begalinį pažinimo poreikį, smalsumą, vedantį į laisvės paieškas per kūrybą. Dar besimokydamas Sartininkuose, pradėjo lankyti dramos būrelį, o nuo aštuntos klasės, perėjęs į mokyklą Tauragėje – liaudies teatrą ir nuo tada savo pasirinkimu nesuabejojo.
„Mane ištiko nelaimė, kad, tik įstojus iš pirmo karto, atlaikius tuos didžiulius konkursus, iš Tauragės atvažiavusiam jaunam žmogui, nelabai žinančiam, kas yra televizijos režisūra, bet labai degančiam noru įstoti, nes mane pakerėjo ta Gedimino prospekte 42 esančios Muzikos ir teatro akademijos atmosfera. Ten dangus, rojus, muzika, menininkai, žmonės – visi bendrauja, – toks energijų virusas, kuris tave patį įtraukia“, – po daugelio metų prisiminė E.Stancikas.
Ir tas virusas lydi Egidijų iki šiol. Sukurta per 50 vaidmenų režisierių J.Jurašo, G.Padegimo, J.Vaitkaus ir kitų spektakliuose. Jau nekalbant apie atsakingas administracines teatro direktoriaus pareigas. Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Ir nuolatinis judėjimas pirmyn…
Abejonė…
Ir dar viena įdomi informacija iš JAV leisto mėnesinio iliustruoto laikraščio „Lietuviai Amerikos vakaruose“ 1983 metų liepos–rugpjūčio mėnesių numerio:
„Birutė Smetonienė, a. a. Juliaus Smetonos žmona, lydima Giedros Gudauskienės ir Liucijos Mažeikienės, birželio 8 d. lankėsi L.D. redakcijoje. B.Smetonienė surado dar knygų, kurių ji neturi. Birutės du sūnūs yra geri pianistai. G.Gudauskienė (Nasvytytė) yra pusseserė Birutės Nasvytytės-Smetonienės. Birutė yra gimusi Sartininkuose, Žemaitijoje ir vienu laiku ji buvo išrinkta Lietuvos gražuole“.
Mane šioje žinutėje sudomino Sartininkų vardo paminėjimas. Birutės Nasvytytės-Smetonienės tėvas farmacininkas, visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas, Jonavos ir Kauno politikas, ir šiandien gyvuojančio Barborlaukio dvaro dvarininkas, Amerikos lietuvių veikėjas, visuomenininkas Steponas Nasvytis buvo gimęs 1883 metų rugpjūčio 19 dieną Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Palolyčio viensėdyje. Gi jo duktė, minimoji Antano Smetonos sūnaus Juliaus Rimgaudo žmona (jie susituokė 1935 metais) pianistė, pedagogė Birutė Nasvytytė-Smetonienė gimė 1912 metų vasario 8 dieną Subačiaus miestelyje, kur tėvas nuo 1908 metų turėjo vaistinę. Todėl kad ir kaip norėčiau į Sartininkus sugrąžinti dar vieną garbingą garsios dinastijos atstovę, niekaip negaliu – nei apie miestelį, nei apskritai apie Tauragę šios moters biografijoje nekalbama. Neaišku tik, kaip toks faktas atsirado Amerikos lietuvių spaudoje. Nemanau, kad dėl anodijos…
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
