Su Taurage susiję

2020 metų balandžio 20-ąją, sulaukęs 97-erių, JAV mirė lietuvių teisininkas, ekonomistas, visuomenės veikėjas Algimantas Petras Gureckas. Dar anksčiau, 1970 metais, su šiuo pasauliu atsisveikino jo tėvas Petras Gureckas.

Išgirdęs šią pavardę, ne vienas vyresnės kartos žmogus, ypač klaipėdietis, nejučia prisimins sovietinį partinį veikėją, ilgametį LKP Klaipėdos miesto komiteto I sekretorių, vėliau LSSR AT prezidiumo sekretorių Joną Gurecką. Tačiau nors šis vienas aktyviausių pertvarkos priešininkų tikrai nemažai nuveikė uostamiesčio labui, šįkart kalba ne apie jį.

Per ilgus žurnalistinės praktikos metus pripratau kruopščiai ieškoti pačių mažiausių savo herojų gyvenimo detalių. Šis kartas, atrodo, taps išimtimi, kadangi aktyvūs bendruomeninkai – balfininkas, Lietuvių fondo veikėjas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės bei JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, beveik du dešimtmečius šiose organizacijose ėjęs įvairias pareigas, atstovavęs PLB ir JAVLB tarptautinėse konferencijose, JAV Valstybės ir Teisingumo departamentuose, Baltuosiuose rūmuose ir kitose įstaigose, paruošęs ir įvairių valstybių vyriausybėms, Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijų dalyviams išsiuntinėjęs daugybę memorandumų ir įvairių raštų Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo klausimais – masiniam skaitytojui lyg ir nėra per daug žinomi. Todėl labai apsidžiaugiau „Pasaulio lietuvio“ žurnale radęs istorijos mokslų daktarės, knygų autorės ir sudarytojos Daivos Dapkutės straipsnį „Algimantą Gurecką prisimenant“. Ir prierašą „Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius“. Su dideliu malonumu tai darydamas, skubu „Tauragės kurjerio“ skaitytojams pristatyti dar du su Taurage artimai susijusius garbingus žmones.

Algimantas Gureckas

Lietuvos rytų Aukštaitijoje, Užpaliuose, ūkininko šeimoje, 1890 metų lapkričio 13 dieną gimęs Algimantas Gureckas baigė Petrapilio šv. Kotrynos gimnaziją, ten pat pradėjo teisių mokslo studijas universitete, tačiau jas baigti sutrukdė tarnyba caro kariuomenėje. Su karo inžinerijos pulku Pirmojo pasaulinio karo metu jis pateko Galicijon ir kovojo prieš austrus. Buvo sužeistas. Po pasveikimo pateko į Imperatoriškąją karo inžinerijos mokyklą Petrapilyje ir, sėkmingai ją baigęs, gavo karininko laipsnį bei buvo pasiųstas į Baltgudiją vykdyti fortifikacijų darbų. Kilus Rusijoje 1917 metų revoliucijai, A.Gureckas ėmėsi steigti lietuviškus karo dalinius, pradedant lietuviškuoju Smolensko batalionu. Kai bolševikai tuos dalinius išvaikė, Algimantas grįžo Lietuvon ir 1918 metais savanoriškai įsijungė į atkuriamą Lietuvos kariuomenę.

1922 metais sukūręs šeimą su Marija Vaišnyte, A.Gureckas išėjo atsargon ir užsiėmė teisininko praktika. Marija buvo kilusi iš Sūduvos krašto, baigusi buhalterijos ir raštinės vadybos kursus kurį laiką dirbo Finansų ir Užsienio reikalų ministerijose, vėliau, ištekėjusi už teisininko Algimanto Gurecko, atsidėjo šeimai, tačiau nuolat domėjosi valstybės gyvenimu, o pirmosios sovietų ir vokiečių okupacijos metais drąsiai ėmėsi veiklos, jungėsi į pasipriešinimo veiklą, organizavo pogrindžio spaudos platinimo tinklą Panevėžio apskrityje. 1941 metais Gureckai gyveno Panevėžyje, kur NKVD dalinys saugojo kalėjime suimtuosius. Birželio 25 dieną, vokiečiams artėjant, kalėjimą saugoję enkavedistai pabėgo, o tai sužinojusi, Marija Gureckienė nedelsdama organizavo suimtųjų išvadavimą. Kai enkavedistai, supratę, kad pabėgo per anksti, sugrįžo, kalėjimas buvo tuščias. Užėmus miestą vokiečiams, M.Gureckienė platino pogrindžio spaudą, žinias ir atsišaukimus po keturis Panevėžio apskrities valsčius.

O A.Gureckas, kas šįkart labai svarbu, tapo Tauragės tardytoju, pirmuoju Skaudvilės apylinkės teisėju ir vėliau Panevėžio apylinkės tardytoju, kol bolševikinė okupacija darbą nutraukė. Deja, kaip bebūtų gaila, kol kas apie šį šio garbingo žmogaus gyvenimo laikotarpį informacijos rasti nepavyksta.

Antrosios bolševikinės okupacijos metu Algimantas buvo atskirtas nuo šeimos, kuri sėkmingai pabėgo į Vakarus. O jis pats ilgai slapstėsi nuo trėmimų Aukštaitijoje, o vėliau Kazlų Rūdos miškų Raudonplynės durpyne paprastu darbininku. Po kurio laiko netgi pasisekė gauti darbą raštinėje.

Algimantas Gureckas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Lemonte 2003 m. pasauliolietuvis.lt nuotrauka

Tik prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, šeimai pavyko susitikti. Tai buvo jo paties, o daugiausia sūnaus Algimanto ilgų, nenuilstamų pastangų rezultatas. 1961 metų kovo 12-ąją A.Gureckas pasiekė JAV ir prisijungė prie šeimos, įsijungė visuomeninėn veiklon, pradėjo dirbti Balfo centre.

JAV lietuvių laikraštis „Draugas“ aprašė, kaip kartą JAV Valstybės departamento vyriausiasis geografas su dėmesiu klausėsi JAV Lietuvių bendruomenės atstovo Algimanto Gurecko aiškinimo, kad būtų didelė klaida, žala ir neteisybė, jei savo oficialiuose žemėlapiuose Amerika atsisakytų įrašo, jog nepripažįsta Baltijos valstybių okupacijos. Ten būdavo parašyta „į Sovietų Sąjungą inkorporavimo“, bet dabar buvo svarstoma tą įrašą išbraukti. Toje įstaigoje žemėlapių buvo keli stalčiai ir geografas su Algimantu, kelis jų išsiėmę ir ant didelio stalo pasidėję, diskutavo sienų keitimo istorijos ir žemių priklausomybės klausimais. A.Gureckas apie tai daug daugiau žinojo nei geografas. Po šio apsilankymo tinkamas įrašas žemėlapiuose liko. Tai buvo tik vienas iš daugybės jo sėkmingai atliktų darbų Lietuvai.

Sūnus

Algimantas Petras Gureckas gimė 1923 metų birželio 2 dieną Tauragėje. Augo vienas, be brolių ir seserų, o šeimos ir ypač tėvų pavyzdys neabejotinai turėjo didelės įtakos.

Tauragėje prabėgo Algimanto vaikystė, čia jis pradėjo lankyti gimnaziją, o tėvą perkėlus dirbti į Panevėžį nuo 1933 metų mokslus tęsė Panevėžio (dabartinėje Juozo Balčikonio) gimnazijoje, kurią baigė 1941 metais. „Visada branginau tai, ką gimnazija man davė – plataus humanitarinio išsilavinimo pagrindus ir padėjo išryškinti ir susidaryti savo tautines ir moralines vertybes“, – rašė jis prabėgus daugybei metų. Dar gimnazijoje įsijungė į gimnazistų organizuotą antisovietinį pogrindį, vėliau dalyvavo antinacinės rezistencijos veikloje, buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys.

Vokiečių okupacijos metais A.P.Gureckas pradėjo studijuoti teisę Vilniaus universitete, bet studijų nepavyko užbaigti, o baigiantis karui kaip karo pabėgėlis su motina pasitraukė į Vakarus. Karo sumaištyje šeima išsisklaidė: mama su sūnumi atsidūrė Vokietijoje, tėvas liko Lietuvoje. Algimantas studijavo Tiubingeno Eberhardo Karlo universitete, o 1949 metais persikėlęs gyventi į JAV kelerius metus dirbo metalo ir tekstilės fabrikuose, kol atsirado galimybė tęsti mokslus. Studijavo verslo administravimą ir ekonomiką Konektikuto ir Niujorko universitetuose. Nuo 1968 metų dirbo ekonomistu JAV pašto tarnyboje Vašingtone. Dar gyvendamas Vokietijoje ir studijuodamas Tiubingeno universitete jis aktyviai įsijungė į akademinio jaunimo sambūrio „Šviesa“ veiklą, buvo vienas šios organizacijos steigėjų, ideologų.

Su Lietuva širdyje

Skirtingai nuo kitų šviesiečių, mokslus baigusių jau Europoje, Gureckas lengvai rado kalbą su Amerikos lietuvių akademiniu jaunimu. Jis dalyvavo 1953 metais buriant nepriklausomus studentus ir kuriant „Santaros“ organizaciją, buvo vienas aktyviausių „Šviesos“ ir „Santaros“ organizacijų jungimo šalininkų, 1957 metais išrinktas į pirmąją naujai susibūrusios „Santaros-Šviesos“ federacijos valdybą. Vėliau, gyvendamas Vašingtone, dažnai atvykdavo į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, skaitė pranešimus apie tautų apsisprendimą, rytų Europos taikos pagrindus ar Lietuvą tarptautinės politikos arenoje.

Algimantas Gureckas buvo vienas Baltic Appeal to the United Nations (BATUN) (Baltijos šalių kreipimasis į Jungtines Tautas) steigėjų. Tiesa, 1968 metais iš Niujorko į Vašingtoną persikėlęs gyventi ir dirbti, Algimantas nutolo nuo BATUN (kurios veiklos centras buvo Niujorke) ir aktyviai įsijungė į Lietuvių bendruomenės (LB) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veiklą. Beveik tris dešimtmečius ėjo įvairias šios organizacijos pareigas: buvo PLB valdybos ir JAV LB Krašto valdybos atstovas Vašingtone, PLB atstovas prie VLIK’o, PLB valdybos vicepirmininkas tarptautiniams ir visuomeniniams reikalams ir t.t. Ryšiai su Rytais, antikolonialinės idėjos ir toliau jam liko svarbios, būtent dėl Gurecko pastangų ir ilgamečio darbo PLB, JAV LB VLIK’as mezgė ryšius su Kinija, Japonija. Jam taip pat rūpėjo būsimos nepriklausomos Lietuvos sienų klausimas, ypač probleminiai ir lietuviams svarbūs Vilniaus, Karaliaučiaus kraštai.

Nuo 1979 metų aktyviai susirašinėjo su Amerikos ir kitų kraštų enciklopedijų, metraščių,     atlasų bei žemėlapių leidyklomis, kad būtų ištaisytos pasitaikiusios klaidos apie Lietuvą ir kitus Baltijos kraštus.

Algimantui Gureckui 1990 metais teko lankytis Lietuvoje ir prieš nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą talkinti Sąjūdžio vadovybei teisiniais klausimais, keletą mėnesių išėjęs atostogų, dirbo Aukščiausiojoje Taryboje konsultantu, patarėju politikos ir teisės klausimais. 1991–1994 metais buvo Lietuvos misijos prie Jungtinių Tautų patarėjas. 2002 metais apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Dar iki to 1990 metų lapkričio 20 dienos laiške Oskarui Jusiui, Broniui Nemickui, Vidmantui Pavilioniui, Gediminui Šerkšniui Algimantas Gureckas rašė: „Nustumdami į šalį liūdnus Lietuvos valstybinės istorijos laikotarpius, prarandame istorinę patirtį, atmetam reikalą mokytis iš praeities klaidų – lyg dėl jų kas kitas kaltas, mūsų jos neliečia. O mokytis iš klaidų gal dar svarbiau negu didžiuotis garbingais praeities žygiais ir laimėjimais“.

Nors pagal profesiją A.Gureckas buvo teisininkas, ekonomistas, sutiktus žmones neretai stebindavo savo istorijos, politologijos žiniomis, domėjimusi Kinijos ir Tolimųjų Rytų kraštų istorija ir tarptautiniais santykiais, sugebėjimu laisvai diskutuoti ir analizuoti geopolitinę situaciją. Nors nemokėjo lenkų kalbos, tai nesutrukdė jam tapti vienu pagrindinių lietuvių ir lenkų santykių ekspertu išeivijoje. Ne veltui dėl savo veiklos Gureckas neretai vadintas neoficialiu užsienio reikalų ministru.

Ne mažiau įdomus ir Algimanto šeimyninis gyvenimas. 1955 metais jis susituokė su trejais metais jaunesne kauniete Virginija  Grajauskaite, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su šeima emigravusia iš Lietuvos pirmiausia į Vokietiją, kur, kaip ir būsimasis jos sutuoktinis, lankė Eberhardo Karlso universitetą Tiubingene, studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. 1949 metais persikėlusi į JAV, mokėsi Sent Vinsento kalno koledže Bronkse ir įgijo prancūzų literatūros ir švietimo bakalauro laipsnį. Baigusi studijas, dirbo „BlueCross BlueShield“ Niujorke.

1968 metais Virginija su vyru Algimantu ir trimis vaikais – Nida, Vyteniu ir Nerija – persikėlė į Okson Hilą Merilando valstijoje. Dešimt metų dėstė lietuvių kalbą ir kultūrą Vašingtono KDLM lituanistinėje mokykloje, o vėliau buvo jos direktorė. Taip pat vadovavo lietuvių kalbos kursams Džordžtauno universitete. Ji aktyviai dalyvavo Ateitininkų Lietuvos katalikų organizacijos veikloje. Deja, 2017 metų spalio 6 dieną V.Gureckienė išėjo iš šio pasaulio. 62-ejus metus jie buvo kartu… Po trejų metų ja pasekė ir Algimantas. Liko sūnus Vytenis ir duktė Nerija. Deja, duktė Nida mirė 1971 metais. Liko penkios anūkės ir anūkas, du proanūkiai. Dinastija tęsiasi.

O šio rašinio pabaigai – ištrauka iš A.P.Gurecko rašinio mėnesiniame katalikiškame kultūros, literatūros ir politikos  žurnale „Aidai“: „Kad mūsų maža tauta užsitikrintų sau saugumą ir taiką, yra būtina atkakliai siekti santykių išlyginimo su visais kaimynais. Tik tenka saugotis naivumo. Tautos savo interesus gina kietai, be sentimentų, tad neverta nė vienu kaimynu be tikro pagrindo pasitikėti, savo teises tuščiai užleisti ar gyvybinius savo tautos interesus užmiršti. Be sąjungininkų neapsieisime, jie mums būtinai reikalingi, bet tik interesų sutapimas gali būti tvirtas ir patikimas pagrindas naudingam bendradarbiavimui su kitomis tautomis dabar ir ateityje, emigracijoj ar tėvynėj“.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.