Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tu savo skausmo prasmę rask,
Išskleisk ją, iššūkiu pavertęs.
Jau kelia sūnus ir dukras
Senoliai tarsi bronzos varpas.
Čia išeitis. Pakilk ir ženk,
Kartų kartos išpirki klaidą.
Mirtis atleidžia kiekvienam,
Bet ji niekšybės neatleidžia.
Šias eilutes 1941 metų birželio–liepos mėnesiais parašė žydų poetas Abramas Suckeveris, gimęs Smurgainyse, istorinėje LDK žemėje, garsioje rabinų ir chasidų šeimoje. Vaikystėje su tėvais atsidūrė Sibire. Vėliau gyveno ir mokėsi Vilniuje, studijavo universitete literatūrą. Kilus Antrajam pasauliniam karui, poetas pateko į Vilniaus getą, iš kurio pabėgo, sovietinių partizanų būriuose kovėsi su naciais. 1945 metais išėjo jo knyga „Tvirtovė“, po metų – „Geto dainos“. Tuo pat metu Paryžiuje pasirodė ir prisiminimų knyga „Vegn Vilner geto“ („Apie Vilniaus getą“).
Kaip liudytojas A.Suckeveris 1946 metais dalyvavo Niurnbergo procese. 1947 metais jis atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. 1966 metais už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti.
Taip netradiciškai pradedu šį savo rašinį ne todėl, kad rengčiausi kalbėti apie žydų poeziją ar dainas, nors tai tikrai verta ypatingo dėmesio tema, ypač nacių laikotarpiu getuose gimę skaudūs posmai. Šįkart vėl grįšiu prie didžiojo šios tautos skausmo periodo – Holokausto, nors jau, atrodo, viskas papasakota, prisiminta, aptarta. Nieko naujo, sakys vieni, todėl ir rašyti neverta. Būtina, atitars kiti, nes kaip kiekviena tragedija genocidas slepia dar daug paslapčių. Nacių paskelbta žydų tautos naikinimo politika neturi senaties. Todėl ir šis rašinys – ta pačia, kai kam gal jau ir pabodusia, tema.
Gyveno apie 3000 žydų
Prieš keletą metų pasirodė anglų kalba išleista solidi, beveik 600 puslapių apimties, Leibos Koniuchovskio knyga „Lietuviškosios žydų žudynės: 121 Holokaustą Lietuvoje išgyvenusio žydo liudijimai, užrašyti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1946–1948 metais“. Inžinierius L.Koniuchovskis gimė Kaune, karo metais buvo Kauno gete, vėliau iš ten sugebėjo pabėgti, slapstėsi pas vieną ūkininką. Vėliau jo užrašyti atsiminimai ypač vertingi, nes apima faktus iš 150 Lietuvos miestų ir kaimų bei daugiau kaip 30 Vilniaus apylinkių rajonų. Dėmesio skirta ir Tauragės kraštui, nemažai prisiminimų apie žiaurumus Batakiuose, Eržvilke, Jurbarke, Kaltinėnuose, Kvėdarnoje, Laukuvoje, Pajūryje, Šilalėje, Skaudvilėje, Upynoje, Vainute…
1989 metais L.Koniuchovskis perdavė savo dokumentus Jad Vašem – Izraelio aukų memorialo archyvui. Mirė garsusis istorikas 2003 metais.
Nors kai kurie faktai skaitytojui gali būti žinomi, tačiau pateiksiu keletą knygoje paminėtų fragmentų iš prieškario Tauragės žydų gyvenimo. Sakoma, kad mieste iki karo gyveno apie 3000 žydų – daugiausia verslininkų, prekybininkų. Siuvimo fabrikas „Modern“ priklausė Nadlui ir Icchokui Šusams. Pastarasis valdė ir konditerijos fabriką. Skalbimo priemonių fabriko savininkai buvo Dovydas Evzneris ir Icchokas Segalas, paukščių skerdyklos – broliai Ezneriai, muilo viryklos ir konditerijos fabriko – Boruchas Pagramanskis, lentpjūvių – Baikovicas ir Elijochas Gutkinas bei Jegošua Kajenas ir Jakovas Giršas. Veikė Giršos Leibo ir brolių Berelovicų malūnai, Berlui Gurvicui ir Šijai Fišui priklausęs kino teatras.
Iki 1940 metų Tavrige (Tauragėje) veikė žydų liaudies bankas, turėjęs 350 klientų. Paskutinysis jo direktorius buvo Aizikas Zelichovas iš Alytaus. Tauragės žydų komercinis bankas turėjo 200 narių, paskutinysis direktorius – daktaras Vareta. Taip pat veikė dvi laisvųjų kreditų bendrijos, viena pavadinta populiaraus filantropo Baikovičiaus, kita – miesto garbei. Mieste veikė žydų gimnazija, kuriai didelį nuosavą pastatą padėjo pastatyti Amerikoje gyvenęs išeivis iš Tauragės Mileris. Paskutinysis gimnazijos direktorius iki 1940 metų buvo Marijampolskis. Amerikiečių išeivių iš Taurogeno pagalba atsirado ir pradinė mokykla, kuriai vadovavo Bendžaminas Lazoskis.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Tauragės žydai sulaukdavo ne vieno perspėjimo, kad ir Lietuvą neišvengiamai pasieks karo audros. Žydai, žinodami, kaip su jų tautiečiais vokiečiai elgėsi Lenkijoje, suprantama, jautė įtampą ir situacijos neapibrėžtumą, bet netikėjo, kad viskas įvyks taip greitai…
Pirmosios ryto bombos
Kaip žinia, ankstų tos birželio 22-osios rytą tauragiškius pažadino bombų sprogimai ir gaisrų liepsnos. Degė pilis, kareivinės Vytauto gatvėje, Lietuvos bankas, vaistinė, pastatai Šilalės ir Sinagogos gatvėse. Miesto gyventojai, kai kurie nespėję net minimaliai apsirengti, skubiai traukėsi iš miesto. Baisioje sumaištyje žmonės prarado savo artimuosius. Dauguma žydų netikėjo, kad vokiečiai taip sparčiai užims miestą ir, nenorėdami prarasti savo turto, rusų kariuomenės sunkvežimiais išvyko į aplinkinius kaimus, slėpėsi miškuose. Jau pirmosiomis karo minutėmis savo namuose gyva sudegė Pešė Goldšmit, o jos vyras žuvo namo kieme sprogus bombai. Gaisre žuvo ir Abramas Dvoire, bomba pražudė Šeinę Kachan ir tris jos vaikus. Pakeliui į Skaudvilę bombos sprogimas amžiams užmigdė Boruchą Kiršnerį ir jo žmoną…
Septintą valandą ryto vokiečių armijos daliniai įžengė į Tauragę. Jie kūrėsi miesto centre išlikusiuose sveikuose žydų namuose, kuriuos jau buvo spėta apšvarinti. Netrukus susikūrė civilinė administracija, policija, kurios viršininku tapo prieškariu policijai vadovavęs Jakutis.
Didžioji Tauragės sinagoga išlikusi tik prieškario nuotraukose. Tauragės muziejaus archyvo nuotrauka
Naujieji Tauragės šeimininkai jau pirmąją savo buvimo čia dieną ėmėsi žydų reikalų. Gavę informacijos, kad Dovydas Šulomas ir jo sūnus Jegošua slepia rusus, sušaudė abu be jokio tyrimo ar teismo. Buvo paskelbta keletas prieš žydus nukreiptų įsakymų. Žydams uždrausta pirkti maisto produktus turguje, vaikščioti šaligatviais, naudotis arkliais, automobiliais arba traukiniais. Dar po keleto dienų pasirodė įsakmus nurodymas žydams ant krūtinės ir nugaros nešioti geltonas Dovydo žvaigždes. Kai gydytojo Šapiros žmona prisisiuvo tik vieną žvaigždę, ją žiauriai sumušė. Žydams taip pat uždrausta išvykti iš miesto, visi privalėjo asmeniškai atvykti į miesto valdybą registruotis. Registruojantis reikėjo atsivesti du lietuvius liudytojus, kurie patvirtintų asmens duomenų teisingumą. Po to žydai gaudavo vokiečių kalba išrašytus geltonos spalvos dokumentus.
Užsiregistravę privalėjo, saugomi policijos, kiekvieną dieną eiti į darbus. Po karo Miriam Kivelevic prisiminė, kad daug moterų ateidavo su savo vaikais. Daugiausia reikėjo gatvėse valyti griuvėsius. Moterys taip pat prižiūrėjo miesto valdybos pastatą.
Pabėgėliai
Tik prasidėjus karui, vienas kino teatro savininkų Berlas Gurvicas pasitraukė iš Tauragės į Šiaulius. Vėliau su paskutiniaisiais Šiaulių geto kaliniais atsidūrė Vokietijos konclageriuose. Dar Šiauliuose jis neteko motinos, o Vokietijos lageriuose – žmonos, sesers, dukters ir sūnaus. Išgyveno vienintelis iš visos šeimos.
Rachelė Maler per Šiaulių geto „vaikų akciją“ prarado aštuonerių metų dukrą. Sūnus kartu su tėvais pateko į Štuthofo lagerį, kur buvo atskirtas ir žuvo Osvencimo krematoriume. Vyrui pavyko sulaukti išlaisvinimo Dachau lageryje ir su žmona jis susitiko Gdanske. Vėliau sugrįžusi į Tauragę, Rachelė čia surado stebuklingai išsigelbėjusį brolį Volfą. O Tauragėje buvo nužudyti jos motina, brolio uošvė ir žentas. Vokiečiams pasitraukus iš miesto, Rachelė aplankė žydų kapines, kur išvydo sudaužytus ir išverstus antkapius. Kapinėse buvo apsistojęs sovietų tankų batalionas ir lauko virtuvė…
Dinos Kropotkinos šeima pirmąją karo dieną per Skaudvilę pasitraukė į Šiaulius. Brolis pasimetė pakeliui, todėl netrukus Dina grįžo į Tauragę jo ieškoti. Slapstėsi už miesto Antano Špelverio namuose. Po keleto dienų, sužinojusi apie žydų sušaudymą, grįžo į Šiaulius. Per tą laiką, kai jos čia nebuvo, visa šeima – tėvai, trys seserys ir trys broliai – atsidūrė sinagogoje, iš kur juos išvestus sušaudė… Dina gi su geto kaliniais pateko Vokietijon, kur buvo amerikiečių kareivių netoli Landsbergo miesto išlaisvinta.
Šijo ir Dvoiros Fišų šeima su šimtais kitų žydų pirmąjį karo rytą per Radviliškį, Šiaulėnus, Šeduvą mėgino pasiekti Panevėžį. Čia atsiradus vokiečių kariuomenei, teko trauktis atgal į Tauragę. Panevėžyje liko tik dvi tauragiškių – Fišų ir Kochų – šeimos. Vėliau su dideliais vargais jie nukeliavo į Kauną ir atsidūrė gete, iš kurio pateko į Štuthofo lagerį Vokietijoje. Vyras ir sūnus, atskirti nuo šeimos, buvo perkelti į Dachau lagerį. Tėvas Šijas žuvo čia, o 12 metų sūnus išvežtas į Osvencimą, iš kur taip pat negrįžo…
Pervertęs savo archyvus, radau ir daugiau pavardžių Tauragės krašto žmonių, perėjusių baisiuosius Osvencimo ir Dachau lagerių pragaro ratus: Osvencimo – ilgamečio Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėjo skaudviliškio Moše Zilbergo brolis Salomonas Zilberas, Dachau – Efraimas Jesneris, Jakobas Vogelmanas, Ber Blacher, Samuelis Lešč, Joselis ir Mendelis Goldblatai, Izidoras Jordanas, Beno Kacas, Samuelis Geršonas… Vieni žuvo krematoriumų liepsnose, kiti mirė nuo ligų ar kankinimų, treti gi sulaukė laisvės ir atskleidė pasauliui tiesą apie už spygliuotų tvorų vykusius žiaurumus.
Pirmosios aukos
Aprimus mūšiams, dalis žydų vis dėlto ryžosi grįžti į savo namus. Kadangi daugumos pastatų vietoje, kaip žinia, riogsojo griuvėsiai, buvusieji Tauragės gyventojai apsigyveno žydų pirklio Janklos Pubzubo namuose, Chaimo Gino užmiesčio name, pas Šnaiderį ir gydytojo Šapiros namuose. Dvoira Fiš su dukra Ida vėliau prisiminė, kad birželio 25-ąją, įtarus ryšiais su komunistais, areštuoti prekybininkai Šija ir Šloima Ezneriai, Šachnovskis, Note Goldbergas, „Modern“ fabriko savininkas Icikas Šusas – iš viso 12 žydų. Kurį laiką jie be maisto ir vandens buvo laikomi kalėjime, vėliau išvesti ir sušaudyti.
Pirmosios karo savaitės pabaigoje visi žydai vyrai buvo areštuoti ir uždaryti vietos kalėjime. Kai kurie suimtieji dirbo vokiečiams, todėl buvo išleisti. Tarp pastarųjų buvo vežikas, vardu Jozefas Denas. Jis papasakojo apie ypač baisias kalėjimo sąlygas. Žydus laikė vandens užpiltame rūsyje, be maisto. Negalima nei sėdėti, nei gulėti. Stovėjo keletas statinių, todėl vyrai paeiliui mėgino ant jų nors trumpam prisėsti. Lankymai uždrausti, maisto siuntinius pasiimdavo sargybiniai ir moterys vėliau matė šiuos siuntinius miesto valdyboje.
Vokiečiai keletą kartų garantavo moterims, kad vyrus kalėjime laikys tik keletą dienų, jie būsią siunčiami į įvairius darbus. Tačiau liepos pradžioje suimtieji buvo išvežti už miesto, kur kasė sau kapų duobes, ir vėliau sušaudyti…
Sušaudyti 133 vyrai
Pirmosios Tauragės žydų žudynės vyko 1941 metų liepos 2-ąją, jas vykdė vokiečių gestapo ir SD kareiviai. Praėjus keletui dienų nuo vokiečių įžengimo į miestą, Lauksargių pasienio policijos sargybos vadui Schwarzui Tilžės gestapo vadas SS šturmbanfiureris Hansas Joachimas Böhme įsakė suimti visus žydus ir komunistus bei pasiruošti jų žudynėms. Įsakymą įvykdė Lauksargių pasienio policijos sargybos gestapininkai ir lietuvių policininkai. H.J.Böhme egzekucijai parinko liepos 2 dieną. Su Lauksargių pasienio policijos sargybos gestapininkais iš viso buvo apie 20–30 žudikų.
Žudynėms vieta pasirinkta už Tauragės, netoli Visbutų kaimo esančiame sugriautos fermos griovyje. Aukos, mažomis grupėmis lydimos prie duobės, turėjo atsiklaupti prie krašto. Tuomet jos buvo šaudomos į pakaušį iš pistoleto ir stumiamos iš nugaros pirmyn, kad įkristų į duobę. Šaudė gestapininkai ir SD kareiviai. Tą dieną buvo nušauti 133 vyrai (beveik visi žydai, tik keletas komunistų). Tarp nužudytųjų buvo žydų gydytojas Joffe ir labai gerbiamas Tauragės visuomenės veikėjas stomatologas Šachnė Mostas su 16 metų sūnumi.
Raportą apie žudynes su nurodytu aukų skaičiumi H.J.Böhme ir W.Hersmannas kaip įprasta pasiuntė RSHA ir operatyvinės grupės A vadui SS brigadenfiureriui Franzui Walteriui Stahleckeriui.
Kai skaitant užverda kraujas…
O moterys, kurios nieko apie šaudynes nežinojo, vis laukė savo vyrų, grįžtančių iš priverstinių darbų. Bet kai jų drabužius atvežė į valdybą ir pradėjo dalyti, visiems viskas tapo aišku. Buvo kalbama, kad per antrąją karo savaitę Tauragėje sušaudyta apie 150 žmonių. Tarp jų sandėlininkas Motkas Litmanas su dviem sūnumis, studentai Soma Taitlmanas ir Motė Jezneris, Šlioma Kivelevicas ir du jo sūnūs, gydytojas Jofė, mėsininkas Icikas Varpolis su sūnumis, siuvėjas Grilis, rabinas Špicas, mokytojas Naividlas bei daug kitų.
Netrukus po egzekucijos, liepos pabaigoje, likusieji žydai vyrai ir moterys su vaikais suvaryti į prieš karą rusų pastatytus barakus Vytauto gatvėje. Iš karto išjungti apšvietimas ir vanduo. Barakus supo spygliuotos vielos tvora. Maisto nebuvo, alkis tapo pagrindine suimtųjų problema. Moterys neretai, rizikuodamos gyvybe, pralįsdavo per vielas ir keisdavo paskutinius turėtus daiktus į duonos kriaukšlelę… O sargybiniai be atodairos kartojo, kad vyrai gyvi ir dirba.
Pagaliau, rugpjūčio 12-osios vakare, atėjo pranešimas, kad rytoj anksti ryte moteris ir vaikus veš į vyrų stovyklą. Visi neapsakomai apsidžiaugė, susiruošė ir ėmė laukti. Penktą valandą ryto pasirodė sunkvežimiai su apsauga. Visus areštantus sulaipino ir nuvežė už 5 kilometrų, prie Šunijos upės. Ten nedidelėmis grupelėmis visus sušaudė.
Greta barakų tuo metu gyvenusi tauragiškė Juozaitienė jau po karo žiaurumų išvengusiai Dvoirai Fiš pasakojo, kad kol žydus vedė iš barakų, lietuviams buvo uždrausta žiūrėti per langus. Tačiau ji vis dėlto matė, kaip iš karto išvažiavo keturi sunkvežimiai su moterimis. Visos buvo tik su apatiniais drabužiais. Po kurio laiko sunkvežimiai grįžo ir išvežė likusias moteris, vaikus ir vyrus taip pat be viršutinių drabužių. Toli girdėjosi garsūs verksmai ir klyksmai… Sunkvežimius lydėjo ne vokiečių kareiviai, bet vietos policininkai.
Vėliau išaiškėjo, kad jaunos ir sveikos moterys pirmiausia turėjo iškasti duobes. Po to jas iš karto sušaudė. Likusieji laukė barakuose. Prieš išvažiuodamos, moterys privalėjo atiduoti žiedus, auskarus ir kitus turėtus vertingus daiktus, taip pat nusirengti iki apatinių drabužių. Tą patį reikėjo padaryti vyrams ir vaikams.
Žudikai nesivaržydami pasakojo miestiečiams apie tai, kas vyko tą rytą miške. Rabino duktė, stovėdama ant duobės krašto, prisiminė plaukuose likusias šukas. Ji nedelsdama atidavė jas policininkams, prašydama ją sušaudyti pirmąją, kad nematytų būsimų žiaurumų.
Gydytojo Jofės duktė išsaugotą auksinį laikroduką atidavė vienam žudikui, taip pat prašydama nušauti ją pirmą, kad nematytų, kaip žūsta jos motina, sesuo ir brolis.
Apgirtę žudikai simpatiškiausias jaunas merginas prieš egzekuciją stengėsi dar ir išprievartauti. Viena tokia auka tapo šešiolikmetė Jachė Jezner. Jos pusseserė Henė nesidavė nurengiama ir įšoko į duobę su drabužiais…
Buvusi „Modern“ fabriko darbininkė Petrauskienė po karo išlikusiai gyvai Dinai Kropotkinai papasakojo: „Simpatiška mergina prašė prie duobės stovėjusio vokiečio palikti ją gyvą, žadėjo labai gerai jiems dirbti. Vokietis atsakė: „Mes nieko nešaudom. Matot, kas šaudo…“
Žydų moterys ir vaikai buvo suimti gestapininkų iš Lauksargių pasienio policijos sargybos ir baltaraiščių, vadovaujamų Schwarzo. Žmonės buvo laikomi barake Vytauto gatvėje.
Vėliau sunkvežimiais jie buvo nuvežti netoli Šunijos upės. Aukos buvo priverstos palikti daiktus ir nusirengti.
Tą dieną buvo nušauti ne mažiau kaip 130 žmonių (kiti šaltiniai mini 1000). Schwarzas žudynes fotografavo.
Tilžės gestapui Schwarzas raportavo apie nužudytųjų skaičių, kuris buvo persiųstas raporte RSHA ir operatyvinės grupės A vadui SS brigadenfiureriui Franzui Walteriui Stahleckeriui.
Iš Batakių stovyklos sušaudyta 1800 žydų
Sušaudymo išvengė vos keletas asmenų, kurie slapstėsi aplinkiniuose kaimuose. Deja, Diną Šulom ir Chasę Mechanik vokiečiams išdavė buvę gimnazijos klasės draugai. Boruchas Šlomovicas kurį laiką gyveno pas ūkininką kaime netoli Tauragės. Vieną rytą jį pastebėjo kaimynė ir pranešė policijai. Boruchą sučiupo ir sušaudė vietoje. Jis buvo palaidotas ūkininko sodybos kieme. Moteris ir vaikus iš namų vežant į barakus, pabėgo moteris, pavarde Laizerovic. Po kurio laiko išduota vienos kaimo gyventojos ji buvo sušaudyta. Odininką Fają Icikovičių vokiečiai keletui mėnesių paliko ramybėje, nes jis buvo puikus meistras. Tačiau kai buvo sušaudyti žmona su vaikais, Faije pasikorė…
Šiame rašinyje atspindėti tik karo pradžios įvykių Tauragėje faktai. Tačiau buvo dar ir Batakiai, Skaudvilė…
1941 metų liepos pradžioje Pužuose buvo sušaudyti Skaudvilės, Batakių ir aplinkinių vietovių žydai vyrai. Žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo ir SD kariai. Nėra tiksliai aišku, tačiau tikėtina, kad tai buvo Tilžės gestapo būrys.
1941 metų rugsėjo pradžioje būsimos aukos buvo nugabentos į Batakių geležinkelio stotyje esančias tris pašiūres ir ten kalinamos. Lauksargių pasienio policijos sargybos vadas Schwarzas pasiūlė H.J.Böhmei susprogdinti pašiūres, bet pastarasis bijojo sugadinti geležinkelio stotį.
Žudynės rugsėjo 15-ąją vyko už keleto kilometrų nuo Batakių, pelkėtoje vietoje, netoli Gryblaukio kaimo. Aukos buvo priverstos iškasti 100 metrų ilgio duobę, kuri tapo jų kapu. Tada tradiciškai liepta sudėti krūvon visus daiktus ir visiškai nusirengti. Nusilpę, alkani ir ištroškę žmonės turėjo stotis į eilę prie duobės krašto ir buvo šaudomi į pakaušį iš automatų. Kai kurios aukos užkastos dar gyvos. Kruviną egzekuciją atliko vietiniai ir iš gretimų miestelių atvykę baltaraiščiai, vokiečiai tik stebėjo. Budeliai buvo girti. Nužudyta apie 1800 žydų iš Batakių stovyklos ir keliasdešimt Eržvilko žydų.
Apie įvykį Schwarzas raportavo H.J.Böhmei, kuris raportą persiuntė RHSA ir operatyvinės grupės A vadui SS brigadefiureriui Franzui Walteriui Stahleckeriui.
***
Autoriaus komentaras. Žinoma, po to, ką čia perskaitysite, ne vienas dar kartą užsipuls rašinio autorių iškraipant istorijos faktus, juodinant savo tautiečius. Galiu tai suprasti. Suprasti, bet nepritarti. Iš tiesų Lietuva jau ne vieną kartą įvertino krašte prieš keliasdešimt metų vykusius tragiškus įvykius, atsiprašė žydų tautos už jai sukeltas skriaudas ir netektis, daro viską, kad būtų grąžintas žydų prarastas turtas. Bet istorija tuo ir įdomi, kad niekada nesibaigia. Galima ją vertinti vienaip ar kitaip ir vis tiek ji bus istorija. Lietuviai niekada nebuvo žydšaudžių tauta, kad ir kaip kažkam to norėtųsi. Čia visais laikais draugiškai sugyvendavo įvairios tautybės. Tragedijos akivaizdoje daugybė mūsų tautiečių žydus gelbėjo, slėpė, negalvodami apie savo pačių likimą. O išgamų, šlykštynių, išsigimėlių visada ir visur bus – kalbu apie žmones, prisidėjusius prie baisiųjų žydų žudynių. Ir to užmiršti jokiu būdu negalima, nes kur garantija, kad, pasikeitus laikams, mūsų krašte vėl brolis neis prieš brolį ar neįdavinės kitos tautybės žmogaus vien tik dėl to, kad šis – kitos tautybės?
O iki rudosios okupacijos Tauragėje pabaigos buvo likę dar geri pusketvirtų metų. Deja, išsvajotosios laisvės kraštui tai neatnešė. Ją pakeitė kita, raudonoji, okupacija, užsitęsusi kur kas ilgiau – net penkis dešimtmečius…
Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.
