fbpx

„363 Skaudvilėje“ apie pasirodymą: tiesiog pasinaudojome garso aparatūra

Dalintis:

Akį patraukia keturi jauni vaikinai, stoviniuojantys prie į mokyklą vedančio panduso netoli scenos. Nepanašu, kad tai vieni atlikėjų. Ketveriukė stovi ramiai ir kiek sutrikusiu žvilgsniu kažko tarsi lūkuriuoja… „Gal jie ką nugvelbti taikosi“, – pagalvoju ir žvilgteliu į netoli jų stovinčią prabangią garso aparatūrą. Pasigirsta šventės vedėjų pranešimas, kad scenoje pasirodys Skaudvilės roko grupė „363 Skaudvilėje“. Mano nuostabai, ant scenos lipa tie patys vaikinai. Vos jų rankose atsiduria instrumentai, veidai pasikeičia: sėdęs prie klavišinių vaikinas rimtu žvilgsniu nužvelgia aparatūrą, gitaristai išsitiesia, o būgnininkas, vos atsidūręs už būgnų, šelmiškai šypteli. Moksleiviai atrodo tarsi į savo ratus įsėdę.
Penktadienį, gegužės 20 d., Žalgirių gimnazijoje vyko rajoninis menų festivalis „Moksleivių alėja“. Šventėje dalyvavo šokėjai, dainininkai, skaitovai, dailininkai, artistai ir kiti „talentukai“ iš 14 rajono ugdymo įstaigų. Prieš tai skambėjo darželinukų atliekamos dainos „Tu gaideli kaikary“, „Skrido katinas“, padeklamuotas eilėraštukas „Katinas“, sušoktas šokis „Katins juods“, tad  roko grupė ant scenos man pasirodė visiškai kitoks repertuaro paįvairinimas.Nuskamba pirmieji atliekamo kūrinio akordai, šurmulys nutyla, į atlikėjus įsistebeilijęs šešiametis nustoja krapštęs nosį – suprantu, kad vaikinai patraukė ne mano vienos dėmesį. Nors ir lydimas techninių nesklandumų (ne pakankamai suderinta garso aparatūra), pasirodymas sulaukia žiūrovų plojimų, būgnininkas ragina palaikyti grupę, anot jo, tai pirmasis grupės pasirodymas scenoje.Talentas. Išsiskirianti asmenybė. Savybės, kurios, kitų pastebėtos, įvertintos tampa didžiausia dovana ir atradimas jaunam žmogui. Neabejotinai, dėl to mokyklos šventės visuomet liks pačios nuostabiausios jų dalyviams moksleiviams ir juos šventei rengusiems mokytojams. Žaviausios akimirkos, kai šlapia nuo jaudulio nugara stoji prieš žiūrovus, o po pasirodymo, nuvilnijus plojimams, nebesugebi nulipti nuo scenos atradęs, jog „mane visi taip mėgsta“.– Puikus pasirodymas, – pasitinku jau nuo scenos nulipančius vaikinus.– Ačiū, – ištiesia prakaituotą ranką klavišiniais grojęs solistas.Kiti tuo tarpu, vos nulipę nuo scenos, vėl įgyja tą vaikinų „sutrikusiu žvilgsniu“ išvaizdą. Jie lėtai, tarsi apmąstydami kiekvieną savo ką tik atliktą judesį ant scenos, atjungia aparatūros laidus, sudeda gitaras į dėklus. Kviečiu vaikinus po pasirodymo paplepėti medžių paunksmėje trumpam interviu, kai tik jie baigs tvarkytis. Nesulaukus nei sutikimo, nei paprieštaravimo tenka žvilgsniu palydėti nueinančius vaikinus. „Jie puikūs“, – pamanau. Ne todėl, kad jie nuėjo ir aš likau be interviu. Jie atėjo, parodė, ką moka, ir nuėjo. Apsisuku ant kulnies nusprendusi tęsti talentų paieškas tarp kitų šventės pasirodymų dalyvių. Saulė plieskia, ir aš, užmušinėdama uodus, vis dar žvilgčioju, tikėdamasi pamatyti juos grįžtančius.Parpėdina. Vaikinai sukrauna į automobilį brangią (matyti – sunki, vadinasi, turėtų būt brangi) garso aparatūrą ir grįžta pas mane. Stebiu, kaip jie iš tolo, neskubėdami ir nesikalbėdami tarpusavyje, žingsniuoja manęs link. Be abejonės, talentą dažniausiai lydi ypatingos asmens savybės. Arba atvirkščiai. Stabteli prieš išsišiepusią mane. Tyliu. Stebiu, kurie pirmieji pertrauks nejaukią tylą. Įspūdinga: tylos tuščiomis kalbomis jie nepertraukia. Irgi tyli. Šypsosi. – Na, gerai, einam, – pokalbį pradedu aš.Mes susipažįstam. Prieš mane: Ugnius, Darius, Mindaugas ir Bronius.Visi pasukame pavėsio link.– Kaip subūrėte grupę? – teiraujuosi žvalgydamasi vešlesnės žolės prisėsti.– Mūsų gimnazija buvo pakviesta dalyvauti šioje šventėje. Kadangi mokykla turi gerą garso aparatūrą, mums buvo pasiūlyta pasinaudoti ja atstovaujant mokyklai, –  pasakoja vaikinai. (Jie Skaudvilės gimnazijoje mokosi vienuoliktoje klasėje.) – Taip ir susikūrėme.Apsupti uodų, prisėdame ant žolės.– „363 Skaudvilėje“? – tikslinuosi renginio vedėjų paskelbtą jų grupės pavadinimą.Vaikinai susimuisto.– Pavadinimas sugalvotas ekspromtu, registruojantis į šventę. Taip ir nebekeitėme jo, – atsako grupės būgnininkas Ugnius. – Tai gimnazijos kabineto, kuriame laikoma garso aparatūra ir kur repetuodavome, numeris. Nors, regis, ne tokie jo skaičiai.– Ten toks užkampis, buvęs persirengimo kambarys, dar ten psichologės kabinetas buvo, – papildo jį gitaristas Mindaugas.– Jūs gal kokį būrelį lankote? Kaip išmokote groti? – teiraujuosi.– Savamoksliai. Beveik. Dariaus mama muzikos mokytoja, mes su Ugnium anksčiau kartu grodavom, mus Kultūros namų meno vadovas mokė, o Bronius irgi kažkaip išmoko, – porina toliau Mindaugas.Ugniaus pasakojimu, Broniui ir Dariui šiandien buvo pirmasis pasirodymas scenoje, o su Mindaugu jis grodavo Skaudvilėje kasmet rengiamame festivalyje  „Alio, talentai iš provincijos!“.– O ką judu grodavot anksčiau? – smalsauju.– Sunkųjį roką. Bent jau mes taip manėm. Jei kas klausdavo, ar grojat roką, būtinai patikslindavom: jo, sunkų roką, – akcentuoja Ugnius. – Tačiau paskui supratom, kad mūsų muzikos niekas nesupranta, tada buvom priversti į repertuarą „įmaišyti“ vieną kitą lėkštesnę, žinomą dainą. Pastebėjom, kad rezultatas keičiasi: mūsų ėmė klausytis.– Šiandien mums grojote tas lėkštesnes dainas, juk žiūrovams patiko?Vaikinų veidai tapo rūstūs.– Kad būtume turėję bent 30 minučių suderinti aparatūrą, būtų viskas geriau, – išrovęs kuokštą žolės, mestelėjo Ugnius.– Viskas gerai, skambėjot įspūdingai.– Baikit, matėt, kas darėsi: tai tas neskamba, tai tas, – muistėsi būgnininkas.– Aš tarpais nesupratau, ką jis daro su būgnais, – įsiterpė gitara grojantis Bronius.– O man dar natas vėjas nunešė, – pirštus lenkdamas, kalbėjo klavišininkas ir solistas Darius.(Pasirodymo pradžioje, nejaukią pauzę, kol Darius derino elektrinių vargonų skambesį, Ugnius mėgino užpildyti būgnų solo).– Būsit roko žvaigždės? – klausiu tiesiai šviesiai.– Baikit, greičiausiai statybininkais būsim. Jau dabar kvepia plytom, – leptelėjo būgnininkas.Imu juoktis iš tokio netikėto jaunuolio realizmo.– O gal ir būsim. Man tai plytom visai nekvepia! Juk gerai būtų, ir grotume, ir daug uždirbtume, ką, Ugniau? – prisimerkęs samprotauja Mindaugas.Ugnius numoja ranka. Darius užmuša ant savo kaklo penktą uodą. Prieš baigdama pašnekesį teiraujuosi, ar teks dar kada išgirsti grojant drauge. Vaikinai teigia dalyvausią birželio 3 d. organizuojamame festivalyje „Alio, talentai iš provincijos!“. Atsisveikinam. Palydžiu vaikinus akimis. Jaunimas nebedrįsta svajoti.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą