Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Ūkyje rūpindamasis 40 karvių, vargiai ištrūksi bent dieną paatostogauti. Su Diana ir Svajūnu Pudžiuveliais skaičiuojame, kiek laisvo laiko ūkininkai turi per dieną. Kaip ir ištrūktų valandžiukei į teatrą, bet kad miestiečiai, ūkininkų nuomone, labai nepraktiškomis valandomis organizuoja renginius – būtent tada, kai reikia šerti gyvulius.
„Nuo šėrimo iki šėrimo“
– Tai į tuos atviresnius renginius, pavyzdžiui, kai jie vysta Tauragės vasaros estradoje, kokia „Superfiesta“ ar Joninių šventė, nuvykti galime, nes galime atvykti pavėlavę. O Kultūros rūmuose visi renginiai prasideda 18 valandą. Mes kaip tik tuo metu nakčiai šeriame gyvulius. Kaip ir būtų galima atvykti, bet iki tos valandos nespėtume net nusiprausti, – dėstė Diana.
20 val. ūkininkams būtų patogus laikas „kultūrintis“. Paskutinį kartą Pudžiuveliai mieste vykusiame renginyje buvo prieš Kalėdas. Dukros dovanojo bilietus į teatrą ir pačios liko namie prižiūrėti gyvulių. Tėvai turėjo progą atsikvėpti.
Ruikiuose gyvenančios šeimos ūkis didelis, kaip jie sako, darbo diena tęsiasi nuo aušros iki laiko, kai ima temti. Apie atostogas prie Baltijos jūros pora tik svajoja.
– Gyvename nuo šėrimo iki šėrimo. Tarkim, išvažiuotume ryte, pašėrę gyvulius. Tai kol nuvažiavęs nueisi prie jūros, net bamba nespės įsvilti, – juokiasi ūkininkė. – O kur dar eilės prieš įvažiuojant į kurortinį miestą. Tai atvažiuotum, prastovėtum eilėje, o paskui žiūri – jau metas gyvulius šerti ir suki namų link.
Mintis apie gyvenimą mieste kilo tik kartą
Savaime suprantama, kad tokią duoną Ruikių ūkininkai pasirinko patys. Ką ten rinktis, anksčiau gyvenę ūkininkų šeimose, apie galimybę apsigyventi mieste buvo susimąstę tik kartą – kai susituokė.
– Bet nesinorėjo Svajūno mamos vienos palikti. Tuo metu tėvukas jau buvo miręs, mes gyvename jų sodyboje. O be to, ką ten tam mieste rasi, buvome įpratę gyventi ūkyje. Iki tol dirbau Šikšniuose pardavėja, turėjau patirties. Tačiau tada, apie 1993 metus, privačios parduotuvės dar tik kūrėsi, – pasakoja Diana.
Vos susituokusi pora laikė keletą karvių. Vertėsi turguje parduodami grietinę, sūrius. Vėliau kelerius metus vertėsi kiaulininkyste, nes tiekėjai brangiai supirkdavo mėsą.
– Mokėdavo apie 7,5 lito už kilogramą gyvos mėsos. Vėliau kainos krito. Ėmė mokėti tik penkis, vėliau – tik du litus. Supirkėjai ėmė pirkti mėsą iš Lenkijos. Tai numušė kainas. Nesinorėjo dykai dirbti, – apie laikotarpį, kai pora nutarė grįžti prie pienininkystės, pasakoja moteris.
Postūmį davė ES parama 2002 metais, įregistravus ūkinę veiklą, atsivėrė galimybės gauti Europos Sąjungos siūlomą paramą ūkininkams. Pora įsigijo technikos.
– Valstybė kompensavo tai, ką pirkai. Žinoma, buvo tam tikri limitai, viskas priklausė nuo to, kiek gyvulių laikei. Vėliau teikėme paraišką 2007–2013 metų ES struktūrinei paramai valdų modernizavimui gauti. Nusipirkome traktorius, kultivatorius, šienapjovę, – apie tai, kas padėjo tvirtai įleisti šaknis Ruikiuose, dėstė šeima.
Ruikiuose gyventojų nedaug. Ūkininkų skaičiavimu, turėtų gyventi apie 20 žmonių – devynios sodybos. Tačiau, poros pastebėjimu, „atjaunėjo“ už kilometro esantis Šikšnių kaimas. Į jį atsikelia gyventi jaunos šeimos.
Į Šikšnius atsikrausto jaunos šeimos
– Matai, gyvena moteris, augina vaikus. Vyras užsienyje uždirba pinigus. Jie gražinasi aplinką, rekonstruoja tuos pigiai iš mirusių senukų giminaičių nupirktus namus. Kodėl miestiečiai ėmė kraustytis į kaimą? Gal nori pabėgti nuo miesto šurmulio, gal kaimo pasiilgo. Tačiau dažniausiai tuos senus medinius namelius nusipirkusios šeimos žemių nenori. Jie neketina ūkininkauti. Sodybų savininkai žemę parduoda atskirai ūkininkams, – pastebėjimais dalijosi Svajūnas.
Pasak ūkininkų, vietiniai labai džiaugiasi rekonstruojamu kaimo keliu, nes jaunos šeimos turi darbus mieste – į Tauragę važinėja kasdien.
Gretimų kaimų ūkininkai, pasak Pudžiuvelių, dauguma verčiasi pienininkyste. Grūdų neauginsi – žemė čia nederlinga. Be to, drėgna, užpelkėjusi. Pernai vietos ūkininkai rinkosi į melioravimo darbais užsiimančios įmonės Sartininkuose organizuotą renginį. Verslininkai siūlė sausinti laukus.
Svarstė apie laukų sausinimą
– Jie pasakojo apie galimybę pretenduoti į valstybės siūlomą paramą. Jie turi naują įrangą, būtų galėję atlikti darbus. Vieno hektaro nusausinimas kainuoja apie milijoną litų. Valstybė teikia paramą, tačiau 20 procentų sumos ūkininkai turi padengti patys. Įsivaizduojate, 20 procentų nuo milijono? Tai dideli pinigai. Ne šimtas tūkstančių. Pernai dar savivaldybė prie tokių darbų 10 procentų prisidėdavo, o nuo šiemet ši parama nutraukta. Pasitarėme su ūkininkais, pasvarstėme ir nutarėme, kad per brangu, – pasakojo Diana.
Į kaimą ateina pavasaris. Kol kas ūkininkų fermoje mūkia 40 juodmargių. Vos sužaliuos žolė, bus išleistos į laukus. Dabar – pavasarinis darbymetis. Matyti pravažiuojant laukus – tarsi vabalėliai tolyje po rudus plotus burzgia traktoriai. Sėja.
– Dabar itin užimti esame, – sakė Diana paskubomis atsakinėdama į įkyrios žurnalistės klausimus. – Pavasaris. Apsisėji. Paskui šienavimas, javų ėmimas ir galiausiai ruduo. Nespėji apsidairyti – ir vėl pavasaris, – savo gyvenimo ratą nusakė Diana.
Didžiausia pramoga – kasmetinė kaimo šventė
Kada pramogos? Veiklūs ūkininkai priklauso Sartininkų bendruomenei „Sartupietis“. Kasmet, liepos mėnesį, prisideda prie „Apsilankymo šventės“ organizavimo. Vasarą tuo metu kraštiečiai grįžta aplankyti savo giminaičių, kapų, o tuo pačiu įsijungia į masines linksmybes.
– Diena tuomet prasideda „Apsilankymo šventei“ aukojamomis mišiomis. Vėliau susinešame stalus, vaišes. Bendruomenė pasikviečia pakoncertuoti kokią kapelą. Kartais išgalime ir atlikėjų iš kito rajono ar miesto pasikviesti, jei parengiame projektą ir mums savivaldybė skiria finansavimą. Vis norisi kuo geresnį koncertą surengti, bet čia be 600 eurų neapsieisi. Remdavo keliais šimtais litų, tačiau ir tai būdavo mūsų metinėms iškilmėms didelė suma. Dabar valdžia pasikeitė. Taip norėtųsi sulaukti ir naujojo mero Sigito Mičiulio dėmesio, – lūkesčiais ir planais dalijosi veikli ūkininkė.
