„Saiga“ jau išmaišė visą Europą

„Saiga” – Tauragės šokių kolektyvas, gyvuojantys jau 12 metų. Kolektyvo vadovė, profesionali šokėja Dalia Šeniauskaitė subūrė gausų, draugišką ir labai perspektyvų kolektyvą, kuris spėjo nuskinti ne vieną laurą. Šokių klubas „Saiga” jau ne pirmus metus važiuoja į užsienį šokti parodomuosiuose renginiuose. Prieš kelias dienas “Tauragės kurjeriui” teko garbė susipažinti su dviem kolektyvo šokėjomis Kristina Januševičiūte ir Indre Barakauskaite ir sužinoti daugiau apie šokių klubo “Saiga” keliones.
“Tauragės kurjeris”: keliais žodžiais apibūdinkite kolektyvą.Kristina ir Indrė: draugiškas, perspektyvus, mėgstantis pasilinksminti. Visi nariai vienas kitam labai malonūs ir paslaugūs.TK: kuriose šalyse esate lankęs, kuri kelionė labiausiai patiko?K., I.: Italijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Latvijoje. Turbūt nepraleidome nieko, nes nelabai atsimename – keliauti pradėjome labai seniai. Labiausiai patiko Italija.TK: gal galite apie Italiją papasakoti šiek tiek daugiau? Kokių įspūdžių parsivežėte iš ten? Kokie žmonės Italijoje?K., I.: Italijoje didžiausią įspūdį paliko jaunimas, jų kultūra. Visi jie tiesiog nuostabūs: šypsosi, kalbina, malonūs, nepavydūs, gražūs (gražesni už lietuvius L), tamsūs. Kolektyvo nariai užmezgė naudingų ryšių. Po Italijos įžymias vietas keliavome su gide. Buvome Vatikane, jis ir paliko didžiausią įspūdį: muziejus, pilnas įvairiausių senovinių daiktų bei skulptūrų, pavyzdžiui, Mikelandželo garsiausia skulptūra “Dovydas”, matėme mumijas. Taip pat buvome prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo. Matėme garsųjį Italijos fontaną. Dar labai įsiminė Romos koliziejus, kuriame prieš keletą šimtmečių vykdavo gladiatorių kautynės. San Marine gėrėme įvairių rūšių vyno, likerio ir kitų gėrimų.TK: o kaip sekėsi šokti? Ar žiūrovams patiko?K., I.: iš visų šalių, kur tik buvome, labiausiai patikome būtent italams. Buvome žvaigždės – fotografavo, plojo, valdžia net prašė, kad pakartotume šokį. Kitą dieną per pakartotinį šokį buvo sudegusi aparatūra, o kartu ir mūsų CD. Laimė, turėjome atsarginį ir pasirodymą atlikome. Bet antrąją dieną buvo labai šalta, o šokome trumpomis rankovėmis. Peršalome.TK: o kitos šalys, kurias aplankėte, patiko?K., I.: Čekijoje patyrėme neužmirštamą nuotykį. Turėjome problemų su viešbučio administracija. 23 val. jau nebuvo galima vaikščioti koridoriais, o mes apibėgiojome visą viešbutį. Administracija mūsų ieškojo, gaudė, o mes bėgdavome tai laiptinėms, tai važinėjomės liftais. Tiesa, kai mus pagavo, taip linksma nebebuvo… Taip pat įsiminė Vokietija, nes gyvenome ne viešbutyje, o vokiečių šeimose. Vieniems teko labai geros, kitiems nelabai geros šeimos. Skirtumas tarp tų šeimų labai didelis. Mums kliuvo labai išlaidūs žmonės – kai atsikeldavome, rasdavome palikta daug saldumynų, o kitiems net valgyti neduodavo. Vieno vokiečio dukra buvo net persipjovusi venas… Lenkiją tai labai nepatiko piligrimų namai, kuriuose gyvenome. Jie labai apleisti, šlykštūs (nusipurto viena iš pašnekovių – red.). Piligrimų namuose gyvena vienuoliai, jie labai uždari, visą laiką meldėsi. Sykį paprašėme kepsnio, tai visi susijuokė…TK: kokios numatomos artimiausios kelionės?K., I.: Rusija, Sankt Peterburgas. Šokiai – nuostabus dalykas. Šokite bet kur: prieš veidrodį, su draugas diskotekoje, gatvėje… nesvarbu… Dar ilgai neketiname mesti šokių.