Vaitimėniškiai atsipalaidavę: nebeerzina net žvyrkelio duobės

Naujos rubrikos „Ašarų šluostytojai“ herojai – paprasti žmonės. Besigrumiantys su kasdieniškais sunkumais. Jų istorijos įkvepia, o teigiamas požiūris į nepavydėtinas situacijas neretai ir pralinksmina. Pirmąją pašnekovę šiai rubrikai atsitiktinai pastebėjau internete. Pažįstama vaitimėniškė Rasa Maulienė savo „Facebook“ paskyroje publikavo demotyvaciją su užrašu „Atsikėliau anksčiau, kad ilgiau vaikščiočiau nepatenkintu veidu“. Vaitimėnų kaimas visuomet turėjo nemenkų rūpesčių: jame nuolat tuštėjo trobos, kaimynai emigruodavo, galvos skausmą visada kėlė tarką primenantis į jį vedantis žvyrkelis. Tačiau Rasa ir keletas kaimo bendruomenės narių pokalbio metu vos laikė juoko ašaras.
Vis blogyn…Žurnalistui vykstant į interviu patys blogiausi dalykai yra būti alkanam ir skubėti. Kaip tyčia į kelionę leidausi išbadėjusi, garstyčiomis išteptais pirštais ir vairu. Degalinėje skubėdama sukimšau dešrainį. O žvyrkelis! Ir dar tie naujieji greitį ribojantys kalneliai per Šakvietį! Nuo šešto jau nustojau juos skaičiuoti. Dar keletas šoktelėjimų per likusio žvyrkelio duobes ir išsiridenusi iš automobilio puolu link bendruomenės namų. O tarpduryje  – pikta moterėlė.– Kad jūs žinotumėte, kaip aš vargstu! Iš vandens bokšto nebegaliu pasiimti vandens. Man neduoda ir dabar turiu vargti, – beria ji.Žvilgteliu į vandens bokštą. Į moterėlę. Svarstau, kaip ji tą vandenį iš jo pasiimdavo. Susizgribusi, kad ji savo problemą norėjo išdėstyti bendruomenės pirmininkei, atsiprašau ir paraginusi atvykti po valandos sprunku į bendruomenės namus.Keletas žingsnių kamštinėmis plokštėmis išklotu bendruomenės namų koridoriumi, pražingsniuoju pro apipelijusį virtuvėlės kampą, krosnį ir kažkokį puodą. Stabteliu priešais mažytį kambarėlį, pilną žmonių.– Sveiki, sveiki, – sušurmuliavo.Visi šypsosi. Kažkuri stojosi nuo sofos, kita žengė atatupsčia ir šiai ant galvos ėmė griūti paltais nukabinta drabužių kabykla. Dvi puolė gelbėti. Kilęs sąmyšis kaipmat pralinksmino susirinkusiuosius ir išsklaidė įtampą. Pamiršau tą baisų žvyrkelį ir garstyčiomis tebekvepiančius savo pirštus.Kaimo rūpestis– Kodėl tai močiutei niekas nepadeda išspręsti problemų su vandeniu? – klausiu.Kęstutis giliai atsidūsta, prisėda. Pasirodo, kad močiutės „šlangos“ problema tęsiasi metų metus. Paūmėja pavasarį ir rudenį.– Iš pradžių ji (mano sutikta moteris, – red.) suaktyvėdavo, kai lapai sprogsta. Prasidėjus vasarai nurimsta, eina į daržą, turi veiklos. Rudenį, kai krenta lapai, eina pro mano sklypą, rado šakelę – ir šast į mano kiemą. Arba randa kitą priežastį susipykti, – pasakoja kaimynas.Pasak jo, moteris įsitikinusi, kad jos kaimynas ne vietoje pasistatė tvorą ir jo šuns būda, jos žodžiais, stovi žaliojoje zonoje.Nors visi kompanijos nariai prapliumpa kvatoti išgirdę apie žaliojoje zonoje stovinčią šuns būdą, tačiau šios moters kovingumas kaimui, o ypač Kęstučiui, kelia nemažai problemų. Kartais moteris iškviečia policiją. Pareigūnams tenka įspėti ją pačią, kad nustotų drumsti kaimynui ramybę. Nutariame šios temos nebeplėtoti. Matyt, kiekvienas kaimas turi po tokį „vargelį“. Juo rūpintis turėtų artimieji. „…pinigus plaus“Bendruomenės kambarėlyje – Rasa, Laima, Nijolė, Jadvyga, Rūta, Danutė ir Kęstutis. Rasą ir Laimą pažįstu iš ankstesnių susitikimų su bendruomene, abi žodžio kišenėje neieško ir turi puikų humoro jausmą. Nijolė – naujoji būsima bendruomenės pirmininkė, Ringalių kaimo bitininkė. Klausiu, ką ji ketina veikti tapusi pirmininke.– Ką ką, pinigus plaus, – konstatuoja greta pirmininkės sėdinti Laima.Visi prapliumpa kvatoti. Žino, kad Laima juokauja. Dėl jos darbštumo plušant bendruomenės labui kolegos ją vadina ūkvede arba švelniai – Laimute. Klega ir būsimoji pirmininkė. Vėliau paaiškina, kad ketina teikti paraišką kaimo renginių finansavimui gauti.– Tik nesugalvokite to parašyti laikraštyje, – įspėja Laima. – Aš tik pasakiau, ką galvoju.– Laimute, tu kitą kartą tyliai galvok! – juoko ašarą braukia Rasa.Ir nors kompanija klega, moterys sako, kad skaitytojai nesupras jų humoro. Nijolė prabyla, kad pagrindinis bendruomenės siekis yra atvirai reikšti mintis.– Norime, kad mūsų bendruomenė būtų draugiška, kad nekiltų tarpusavio nesusipratimų. Žmonės jaustųsi laisvai. Kad galėtų drąsiai reikšti savo nuomonę. Visuomet jiems sakau, pagalvokim garsiai, – dėstė būsima bendruomenės pirmininkė.Laimos galvojimasPasak pašnekovės, kaime dažniausiai nesusipratimų kyla dėl „sugedusio telefono principu“ perduodamos informacijos. Kaip paaiškino viena bendruomenės narių, anądien Laimai teko įsivelti į nesusipratimą dėl nesusišnekėjimo. Raginu papasakoti. Laima juokiasi, bet kalbėti atsisako.– Tik prasižiok, – pagraso jai Rasa. – Tuoj tapsi antra kaimo konfliktų zona po Kęstučio kaimynės.Visi dar garsiau juokiasi.Pratęsiame pašnekesį apie atvirą bendravimą. Kęstutis sako, kad tik kalbant atvirai gimsta tiesa. Jadvyga teigia, kad visi kaime pavargę nuo melo. Esą anksčiau kaime sklandydavo apkalbos, iš to gimdavo susiskaldymas.Kitas bendruomenės pirmininkės žingsnis būsiąs įvairių renginių organizavimas. Pasak Nijolės, dažni susitikimai artina žmones ir padeda išlaikyti bendruomenę tvirtą. Vaitimėniškiai sako, kad per pastaruosius metus jų kaimas labai pasikeitė. Jei prieš penketą metų prie pagrindinio kaimo kelio stovėjo penkios tuščios sodybos, šiuo metu – tik viena.– Į kaimą atsikėlė keletas naujakurių šeimų. Pas mus numatyta šiemet išasfaltuoti kaimo kelią. O iki 2020 metų – ir visą į Vaitimėnus vedantį žvyrkelį, – praneša Nijolė.Pašnekovai pasidžiaugia, kad jau išasfaltuota kelio dalis, vedanti per kaimyninį Šakviečio kaimą. Kažkuris pakomentuoja, kad visus erzina tik greitį ribojantys kalneliai, kurių kaime įrengti net devyni.Visi – labai artimi– Pas mus, kai asfaltuos kelią, daug pėsčiųjų perėjų pripieš. Man bus atskira perėja pas Rūtą nupiešta, – džiaugiasi Rasa.Rūta juokiasi.– O man, kai prie namų norės lipdyti greitį ribojantį kalniuką, paprašysiu vyrų, kad iš to paties asfalto geriau kiemą išasfaltuotų, – pranešė Kęstutis.– Man patiko Elytės iš Šakviečio vyro požiūris, – įsiterpia Nijolė, – jis gyrėsi, kad labai džiaugiasi tais devyniais greitį ribojančiais kalneliais. Sakė: „Dieve, kaip gerai, dabar man nė vienos vištos nesuvažinėja“.Visi vėl prapliumpa juoku.Po susitikimo su vaitimėniškiais klausiu Rasos, kas lemia tokį šiltą bendruomenės narių bendravimą. Rasa sako, kad kaime žmonių santykiai kitokie nei mieste.– Mes vieni kitus pažįstame nuo vaikystės. Augome kartu. Lankėme tą pačią mokyklą.Dabar esame kaimynai, bendruomenės nariai. Bet kuriam patekus į bėdą stengiamės vienas kitą palaikyti. Bendravimui pagrindą davė pagarba vienas kitam. Kai žmogus patiria didelę nelaimę, tada pamatai tikruosius tave supančių žmonių veidus, – dėstė Rasa.Pernai Rasa neteko vyro. Moteris sako nesitikėjusi sulaukti tokio savo kaimo gyventojų palaikymo, dėmesio ir globos. Moteris džiaugiasi artimais bendruomenės narių santykiais ir naująja pirmininke. Pasak jos, Nijolė moka suburti žmones, o tai labai svarbu.Išvykstu iš Vaitimėnų su šypsena. Nuo šiol man Šakviečio kalneliai primins visas nesutraiškytas vištas. Ir tas žvyruotas kelias, kaip vėliau Laimutė aiškino, yra pagerintas, nes jo duobės ypatingos – kratydamasis per jas niekada neužmigsi prie vairo.