Vietoj gimimo džiaugsmo – netekties skausmas

Lygus, asfaltuotas kelelis į Vilkyškių miestelio kapines pro išvaizdų pušyną kasdien veda verslininkus Eveliną ir Virginijų Stonius. „Čia mūsų angelėlis”, – priklupęs prie sūnelio kapo sako Virginijus. Evelina prie saulės šviesos taip ir neišvydusio mažojo Adolfo amžinojo poilsio vietos kalbėti negali – gerklę užspaudžia ašaros.
Suvedė vaikai Evelina ir Virginijus – vilkyškiečiai, ten gimę, augę, ilgai kaimynystėje gyvenę. Tačiau į akį vienas kitam krito ne iškart. Virginijui tai antroji santuoka. Iš pirmosios jis augina du sūnus, Evelina taip pat turi sūnelį – aštuonerių metų Joną. Trisdešimt ketverių metų moteris pamena, kaip kaimynas Virginijus atėjo kviesti jos sūnelio į savo vaiko gimtadienio šventę. Nuo tada ir užsimezgė ne tik jų berniukų, bet ir jųdviejų draugystė. Jausmai netruko peraugti į meilę, susituokė 2003-aisiais. Abu kartu pluša Virginijaus įkurtoje įmonėje Vilkyškiuose – autoservise, puoselėja savo namus – net tris kartus Evelinos ir Virginijaus Stonių sodyba buvo pripažinta viena gražiausiai tvarkomų Vilkyškių seniūnijoje. Abu džiaugiasi, kad vienas su kitu ir su vaikais sutaria. „Nošpa” nepadėjoIki visiškos laimės Stoniams trūko tik vieno – bendro vaikelio. Adolfas buvo planuotas ir lauktas. Ir nėštumui, ir vaikelio atėjimui į pasaulį tėvai kruopščiai ruošėsi – iš anksto susipirko kraitelį, rengė naujagimiui kambarį, vykdė visus gydytojų nurodymus. Evelina sako, gal todėl ir visas nėštumo laikas pralėkė tarsi nepastebimai, ji puikiai jautėsi, nekamavo jokie sunkumai ar ligos. Kad būtų visiškai tikra, antrąjį nėštumo ketvirtį Evelina išsitirti nuvyko į Kauno genetikos centrą. Atliktų tyrimų rezultatai ypač pradžiugino – po širdimi ji nešioja visiškai sveiką vyriškos lyties vaisių. Gimdyti ruošėsi apie rugsėjo 5-ąją. Tačiau tą lemtingą rugpjūčio 22-osios vakarą, apie 18 valandą, moteris pirmą kartą per visus devynis nėštumo mėnesius pasijuto blogai. – Prieš savaitę mane buvo apžiūrėjusi gydytoja Irena Narbutienė, pas kurią lankiausi visą nėštumo laikotarpį. Ji įspėjo, kad galiu pagimdyti anksčiau nustatyto termino, sakė, kad vaisius subrendęs, nusileidęs į pilvo apačią, todėl labai neišsigandau, – pasakojo Evelina. Pustrečios valandos kentusi pilvo maudimą, manydama, kad tai pirmieji gimdymo požymiai, moteris suskubo skambinti savo gydytojai. Tačiau I.Narbutienė ją nuramino – esą tai paruošiamieji sąrėmiai, patarė išgerti „nošpos”, o ryte atvažiuoti apžiūrai. Tačiau nei dvi, nei keturios „nošpos” tabletės moteriai nepadėjo. Nebepakęsdama nuolatinio maudimo, apie vidurnaktį ji nutarė ryto namie nelaukti – savo mašina abu su vyru išskubėjo į Tauragės apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyrių.    „Atiduodu, vežkis”Akušerijos-ginekologijos skyriaus priimamojo durų skambutį Evelina paspaudė maždaug pusvalandį po vidurnakčio. Duris atrakinusi akušerė sunerimusią porą įsivedė į apžiūros kabinetą, paskambino tą naktį skyriuje budėjusiam gydytojui Almantui Urbanavičiui. Netrukus medikas apžiūrėjo pacientę, stetoskopu pasiklausė vaisiaus širdelės plakimo ir nuramino – esą gimdyti jai dar ne laikas, gimdos kaklelis prasivėręs nežymiai, vaisius gyvas ir sveikas, ji galinti grįžti namo. Jokių išsamesnių tyrimų Evelinai tąkart atlikta nebuvo, tik suleisti dveji vaistai. Kokie – moteris neklausė, o neklaustas gydytojas nepasakė.   – Sakiau, kad man nuolat skauda pilvo apačią. Kai gimdžiau pirmąjį vaikelį, jutau sąrėmius, skausmas užeidavo ir praeidavo, o šįkart skaudėjo ištisai. Tačiau ir gydytojas, ir akušerė patikino, kad skausmas dar nieko nereiškia, esą taip turi būti – kiekvienai gimdyvei būna vis kitaip, – kraupios nakties įvykius pasakojo Evelina.   Sutuoktiniai prisimena, kad medikas pasiūlė Eveliną paguldyti į ligoninę, jei ši norinti, tačiau patikino, kad gimdys ji dar negreit, gal apie rugsėjo 11-ąją. – Atiduodu, vežkis atgal – taip jis man pasakė išlydėdamas, – paskutinius to naktinio vizito mediko žodžius prisiminė Virginijus. Patarė paliktiTačiau ir važiuodama namo, ir jau atsigulusi Evelina nenurimo – skausmas nemalšo. – Užsnūdau gal valandai. Apie pusę penkių nubudusi pajutau, kad guliu vandens klane. Pamaniau – nutekėjo vandenys. Šūktelėjau vyrui, kad uždegtų šviesą, – „Tauragės kurjeriui” pasakojo moteris. Tačiau tai, ką Evelina išvydo ant paklodės, buvo ne nutekėję vaisiaus vandenys, o kraujas. Vėl skambutis I.Narbutienei. Ši patarė kuo skubiau važiuoti į ligoninę. Tada tą 20 kilometrų iki Tauragės Stoniai jau lėkte nulėkė. Apie penktą ryto vėl beldėsi į priimamojo duris. Antrąkart gimdyvę apžiūrėjo jau abu medikai – ir I.Narbutienė, ir A.Urbanavičius. – Iš karto supratau, kad kažkas negerai – jų veidai išdavė, gydytoja klausėsi stetoskopu, Almantas Urbanavičius atliko echoskopiją, abu tylėjo, – prisimindama kraupią akimirką graudinosi moteris. „Labai gaila, kūdikis miręs, atšokusi placenta”, – I.Narbutienės žodžiai užmušė paskutinę viltį. Kaip toliau klostėsi įvykiai, Evelina, nors ir sunkiai tvardydamasi, pasakojo, tačiau apie tai, ką tuomet jautė, kalbėti neįstengė – per skaudu prisiminti. A.Urbanavičius netruko išrašyti siuntimo į Kauno medicinos universiteto klinikas. Į Kauną greitoji Eveliną vežė gimdyti negyvo kūdikio. – Išlydėdamas mus į Kauną Almantas Urbanavičius patarė negyvo kūdikio nesivežti namo, palikti, esą taip galima. Gal manė, kad mums taip mažiau skaudės? – mediko tuomet ištartus žodžius prisiminė Virginijus Stonys.  Grįžo ne į namusKaune viskas klostėsi sklandžiai. Stoniai pasakoja, kad juos pasitiko labai malonūs ir supratingi medikai, kiek galėjo, paaiškino galimas jų kūdikio mirties priežastis (vaikelis gimdoje greičiausiai mirė tada, kai galutinai atsiskyrė placenta, tada Evelina ir paplūdo krauju), vaistais padėjo kuo lengviau pagimdyti. Gimdyme dalyvavo ir Virginijus. – Buvo gražus it angelėlis. Nušluosčiau veidelį, rankeles, kojeles nuglosčiau, pats į morgą nunešiau, – sunkiai įsivaizduojamą situaciją pasakojo Adolfo tėtis. Skrodimas parodė, kad Stonių kūdikis mirė dėl priešlaikinio placentos atšokimo. Buvo išsivystęs, 3 kg 350 g svorio, 49 cm ūgio. Kauno medikai paguldė Eveliną vienutėje, kad ji negirdėtų naujagimių verksmo, kad nesusitiktų su kitomis gimdyvėmis. Ją konsultavo krūtų ligų specialistai, mat moteris turi daug pieno, pirmąjį savo vaikelį sako maitinusi iki pusantrų metų. Fiziškai jautėsi gerai, tyrimai buvo geri, todėl kitą dieną buvo išrašyta namo. Tik grįžo ne į namus, o tiesiai į kapines, kur prie iškastos duobės jų trijų laukė patys artimiausi žmonės ir kunigas. Į duobelę Adolfo karstelį įleido pats tėtis. Mažasis Stonys amžinojo poilsio atgulė šalia savo senelio – Virginijaus tėčio ir labai mylėtos Virginijaus tetos Adolfinos. Būtent jos garbei sutuoktiniai savo sūnų dar toli iki gimdymo pavadino Adolfo vardu. Abu šiuos žmones Stoniai palaidojo tais pačiais 2005 metais. Evelina ir Adolfas planuoja, kad paminklą sūneliui užsakys ne standartinį – tai turėtų būti mažas angelėlis.  Įsitikinę – padarė ne viskąStoniai įsitikinę, kad Tauragės ligoninės gydytojas A.Urbanavičius tą rugpjūčio 23-osios naktį ne viską padarė, kad išgelbėtų mažajam Adolfui gyvybę. Tačiau paklausti, ar svarstė galimybę savo įsitikinimus ginti teisme ar kreiptis į Valstybinę medicininio audito inspekciją, atsakė, kad to nedarys. – Sūnelio niekas nebesugrąžins, o pinigų mums nereikia, užsidirbame jų savo prakaitu. Tenorime paviešinti savo istoriją, gal tai paskatins medikus dirbti atsakingiau, o tėvus ryžtingiau kovoti už savo vaiko gyvybę, drąsiau reikalauti to, kas priklauso, – sakė Virginijus.  Prašė neviešintiPaprašyta pakomentuoti rugpjūčio 23-osios nakties įvykius jos vadovaujamame Akušerijos-ginekologijos skyriuje, gydytoja I.Narbutienė pirmiausia nusistebėjo, kad jos pacientė Evelina nusprendė įvykį paviešinti. Medikė neslėpė prašiusi E.Stonienės apie savo kūdikio mirtį nutylėti, kad ši istorija neiškiltų į viešumą. Vertinti, ar jos pavaldinys A.Urbanavičius tą naktį tinkamai atliko savo pareigas, skyriaus vedėja nedrįso – tikino, kad bet kuriai nėščiajai taip galėjo atsitikti, esą mūsų močiučių posakis – kiekviena nėščia moteris visąlaik yra viena koja „grabe” – tebegalioja ir šiandien. Kad Evelinos įsčiose kūdikis nebegyvas, I.Narbutienė sakė supratusi vos pasiklausiusi stetoskopu, tyrimas echoskopu tik patvirtino jos nuogąstavimus. Paklausta, kodėl Evelinai toks tyrimas nebuvo atliktas į ligoninę jai atvykus pirmąkart, gydytoja atsakyti negalėjo – taip tuo metu nusprendęs A.Urbanavičius. Beje, I.Narbutienė tvirtino, kad Akušerijos-ginekologijos skyrius turi puikią naujausią aparatūrą. Pacientės apžiūros dokumentuose, pasak skyriaus vedėjos, A.Urbanavičius esą įrašė, kad jos būklė gera.- Aš atsiprašiau savo pacientės. Man tai skaudu, siūliau jai atvažiuoti pasikalbėti, bet ji nesutiko, – „Tauragės kurjeriui” kalbėjo 26-erius metus kūdikiams į pasaulį ateiti padedanti medikė.I.Narbutienė prisiminė vieną panašų įvykį per savo darbo praktiką – prieš kelerius metus moteris taip pat pagimdė negyvą kūdikį. Vėliau esą susilaukė dvynukų. Tačiau, gydytojos teigimu, tada žurnalistai apie tai nesužinojo. Atliks auditąUžvakar kalbintas rugpjūčio 23-osios naktį Tauragės apskrities ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje budėjęs A.Urbanavičius susitikti su žurnalistais sakė negalįs – esąs pakeliui į Vilnių. Paklaustas, ką gali pasakyti apie incidentą, įvykusį jo budėjimo metu, medikas atsakė:- Ką aš galiu pasakyti? Atsitiko nelaimė. A.Urbanavičiaus tikinimu, pirmosios apžiūros metu jis manė, kad E.Stonienės būklė gera, kad ir ji, ir jos kūdikis sveiki. Todėl atlikti echoskopijos, nors jis pats yra šį tyrimą atliekantis specialistas, esą nebuvo būtinybės.      Kaip „Tauragės kurjerį” informavo Tauragės apskrities ligoninės direktoriaus pavaduotoja Vitalija Cholomskienė, kai tik po atostogų į darbą grįš ligoninės direktorius Eugenijus Palekas, bus atliktas vidaus auditas, kuris turėtų nustatyti, ar gydytojas A.Urbanavičius rugpjūčio 23-osios naktį savo pareigas pacientės E.Stonienės atžvilgiu atliko tinkamai. P.S.Kai šis straipsnis jau buvo parengtas spaudai, telefonu dar kartą kalbėjomės su Evelina Stoniene. Evelinos teigimu, antradienio vakarą jai paskambinusi gydytoja I.Narbutienė ištarė moterį apstulbinusius žodžius – ji būtų sugebėjusi kūdikį išgelbėti, reikėję atlikti Cezario pjūvio operaciją. – Aš kūdikį sugebu ištraukti per tris minutes, taip man pasakė gydytoja. Bet dabar jau per vėlu, – sakė Evelina.