fbpx

Apie karą ir mentalitetą

Dalintis:

Tai nebus rašinys apie politiką. Bet pradėti tenka būtent nuo jos: nes esame paskelbę (na, beveik paskelbę) karą Rusijai, Baltarusijai, Kinijai, iš dalies – Lenkijai ir net Latvijai (teiginiu suabejojusiems galiu atsiųsti ištraukas iš straipsnių elektroninėje Lietuvos spaudoje).

Bet – jei jau ne apie politiką – tai kodėl apie kažkokius karus parašiau? Ogi todėl, kad kariaujame kasdien: ir marti su anyta, ir uošvis su kaimynu, ir vakseris su antivakseriu. Ir dar pabandykite paskambinti į savo polikliniką: trečios dienos popietę ją jums norėsis subombarduoti. Bet pakreipkim mintis į kitokį karą: trumpas mūsų pokalbis tebūnie apie kasdienius konfliktus. Pradėti norėčiau nuo seniai visam pasauliui (ypač – biznio pasauliui) žinomos istorijos. Tiesa, tai, kas seniai žinoma pasaulyje, nebūtinai žinoma Lietuvoje. Todėl…

Situacija nesunkiai įsivaizduojama. Štai sėdžiu aš ir gerbiamas mano rašinio skaitytojas. Geriame kavą. Bet staiga tarpdury pasirodo „Tauragės kurjerio“ redaktorė, kuri Vaitiekūnui pasiūlo 10 eurų. Tačiau su viena sąlyga: H.V. turi tais eurais pasidalyti su skaitytoju. Jei dalybomis patenkinti liks abu – tvarka. O jei nors vienas liks nepatenkintas – pinigai plauks atgal: į redakcijos kasą. Kas toliau?

Toliau taip: Vaitiekūnas pasilieka sau 9 eurus, o skaitytojui (su kuriuo tebegeria kavą) ištiesia 1 (vieną!) eurą. Skaitytojas, žinoma, nepatenkintas: nes gi liepė PASIDALYTI! „Nepatenkintas?“ – perklausia redaktorė. „Žinoma, nepatenkintas“, – atsako skaitytojas. Pagal užduoties sąlygą pinigai iš abiejų atimami ir keliauja atgal į  kasą. O ką tik kartu kavą gėrę draugužiai staiga tampa priešais. Konfliktas.

Ne tik konfliktas, bet ir tautinis mentalitetas: kur teisybė? O teisybė – paprasta: tas skaitytojas būtų praturtėjęs vienu euru, H.V. – devyniais. O dabar abu turi po nulį! Bet logika (vakarietiška biznio logika) diktuoja štai ką: priimk, ką tau duoda. Ir dar: kodėl tau turi rūpėti, kiek kitas gavo?..

Suprantu, kaip sunkiai lietuviams tai įkandama. Bet šis dalybų pavyzdys yra visose šiuolaikinės vadybos knygose. Tik, žinoma, nemanykite, kad jose nekalbama ir apie kitą reikalo pusę: kiek gali nusileisti, savęs nepažemindamas? Kiek gali nusiderėti? H.V. kompanionas nė nebandė to daryti. Ir dar: kiek kiekvienas iš besiderančiųjų (besidalijančiųjų) turi Adlerio kompensacijos bruožų (Austrų psichiatras Alfredas Adleris – Z.Froido kolega – nagrinėjo, kaip įveikti menkavertiškumo jausmą)? Ir, žinoma, nenorės šiuolaikiniai biznieriai pripažinti, kad koją jiems derybose pakiša ne

kas kitas, o nevisavertiškumas (Ar ne tiesa, kad mažo ūgio ir smulkūs lietuvaičiai visuomet renkasi pačius didžiausius automobilius?). Toks mentalitetas.

Ginčijamės dėl Trumpo ar Bideno. Dėl Skvernelio ar Šimonytės. Arba dėl skiepų. Bet kodėl iki šiolei niekas niekada nepasakė: „Sėskim ir susitarkim dėl to, kad mūsų nuomonės skiriasi! Nebekariaukim dėl to!“ Galima gi ir taip pabandyti?

Tiesa, gali būti, kad net bandyti nenorėsite. Bet ir tuomet karas įvyks. Ir jame mūšį gal net jūs  laimėsite. Bet tikrai ne visą karą. Pavyzdžiui.

Jei, spręsdami biznio reikalus, derėsitės su italais, jie gali jus ir dvikovon iškviesti (neduok Dieve, ką nors negero pasakyti apie mamą: net nesiaiškins, kieno tai mama). Bet visai kitaip bus su japonais. Jie tiesiog nusišypsos jums, nusilenks ir išeis. Ir niekada daugiau su jumis nesės prie derybų stalo. Toks mentalitetas. Pasakojama, beje, ir apie rusiškąjį mentalitetą: vyksta karštos derybos; po to išvežami du lavonai; po to – derybos tęsiasi…

Kodėl čia pateikti tokie skirtingi visokių „karų“ pavyzdžiai? Ogi tam, kad įsidėmėtumėte pagrindines derybų (net jei tos derybos ar „karas“ vyksta jūsų namų viruvėje – tarp giminaičių) taisykles. Pirmoji: pagarba – ir kitos pusės derybininkui, ir sau. Antrąją taisyklę tikrai esate girdėję (tik nežinia, ar kada nors pritaikėte): jei negali pakeisti situacijos, tai pakeisk bent savo požiūrį į ją.

Tie, kurie sako „Arba bus, kaip aš pasakiau, arba – karas“, klysta labiausiai, nes niekada (beveik niekada) nebūna vienos tiesos. Todėl iš lėto galbūt ilgai ir sunkiai teks ieškoti suartinančių taškų („Šiandien aš nusileisiu, bet ryt turėsi nusileisti tu“)…

Bet yra ir dar viena beveik nematoma problema. Ji stebima tik darniuose (lankytojo žvilgsniu) kolektyvuose. Čia nutarimai visada priimami vienbalsiai ir nėra apkalbų ar šnibždesių apie kolegės  dekoltė. Ar jūs žinote tokį kolektyvą?

Negalite žinoti, nes toks gali būti tik filme „Monika nori meilės“ (čia, žinoma, ironija, nes tame filme konfliktai taip „iš piršto laužti“, kad net nieko burnon neįsidėjęs jauti sintetinių „guminukų“ skonį). Nėra tokio kolektyvo, nes atsitiko, kas blogiausia atsitikti galėjo: tame kolektyve visos nuoskaudos ir bėdos sušluotos po gražiu spalvotu kilimu. Ir vieną gražią dieną tas šiukšlynas būtinai išlįs.

P.S. Japonijoje barnio metu pakeltas balsas – klaida, kuri niekuomet nebus pamiršta.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą