Ar esate meldęsi po vandeniu?

Ar pastebėjote, kad mūsų penktadieniniai pokalbiai apie televiziją kartais yra ne visai apie televiziją? Tai atsitinka tuomet, kai aptariame kažkuo sudominusią arba naudingą programą (Atmenate: prieš savaitę net apie šaltibarščių įvairovę diskutavom? Prie karščių, man rodos, visai tiko). Tik štai – tiems karščiams pati televizija neatspari.

Todėl vakar aparato gal ir nebuvote įjungę. O šiandien – būtinai: nes šiandien – vėl futbolas! Beje, televizija turbūt ir buvo sutverta tam, kad galėtume pamatyti gražiausias pasaulio rungtynes ir nuvažiuoti ten, kur dar nebuvome nuvykę. Ir dar tam ją sukūrė, kad kasdien mums pavyktų ką nors naujo sužinoti. Taip kurį laiką ir buvo. Ir – tik visai neseniai – tos gerosios programos aplipo niekalais: politiniais tauškaliais bei sužvaigždėjusiomis lietuviškomis vidutinybėmis.

Turiu atsiprašyti, bet šiandien neatmenu, ar prie Švč. Trejybės bažnyčios kada nors mačiau ranką ištiesusį, t.y. prašantį, žmogų. Bet tikrai žinau, kad tokį esate sutikę. Jei ne Tauragėje, tai Skaudvilėje, Pagramanty ar Batakiuose. O dabar – jau ne retorinis klausimas: ar pagelbėjote jam? O gal pro šalį praėjote, tarsi nepastebėdamas?

Carito kapelionas Žydrūnas Vabuolas televizijos laidoje pagiria išmaldą duodantįjį: tai krikščioniškas poelgis. Tačiau čia pat liepia atsargiai paklausti savęs: „Ar teisingai pasielgiau, ar nepadariau jam „meškos paslaugos“? Tolesnis pasakojimas gali gerokai nustebinti. Mat kai vieną tokį prašantįjį jis pakvietė papietauti, tai pats kapelionas jau buvo ir sriubą, ir kotletą suvalgęs, o pakviestasis vos porą šaukštų burnon paėmė: vis kalbėjo, kalbėjo, pasakojosi…

Jokiu būdu neteigiu, kad ir jūs turėtumėte kapeliono pavyzdžiu pasekti ir iškart nelaimėlį valgyklon kviesti. Tačiau ilgametė ganytojiškoji patirtis štai ką kunigui pasakė: dažnai aitresnė už alkį yra dėmesio stoka. Ir skanesnis už duoną yra noras būti išklausytam. Žinoma, suprantu, kad dabar dažnam mūsų brangesnis už eurą yra laikas. Bet ar nepagalvojote, kad tas pats – skubiai delnan įspraustas euras – lengviausia priemonė prašytojo atsikratyti?

Yra ir antroji reikalo pusė. Ne kiekvienas prašytojas yra doras ir teisingas. Pavyzdys iš vienos Vilniaus centre esančios garsios bažnyčios zakristijos. Per savaitę ten užsuka 4–5 iš tolimesnių Lietuvos kampelių su vienodu prašymu atvykusieji. Kaip keista bebūtų, istorija kartojama pernelyg dažnai: girdi, atvažiavau pasimelsti, Dievo malonės paprašyti, bet vagys ištraukė piniginę. Todėl būkite malonūs – duokite keletą eurų kelionei atgal… Istorijos pabaigą turbūt jau nuspėjote: kai pasiūloma iki stoties palydėti ir kelionės bilietą nupirkti – „apvogtųjų“ norai iškart pasikeičia. Nors kunigas pasakojo, kad keletą drovesnių sukčiautojų jam teko ir į tolimą nepažįstamą rajoną išlydėti: mat pats laukė, kol autobusas ar traukinys pajudės…

Tai dėti ką nors į tą ištiestą delną ar ne? Vieno atsakymo nėra ir būti negali. Ir jei įsigilinsi, aibė minčių ims galvoje kirbėti. Ar tikras prašymas? O kodėl turėčiau duoti, jei žmogus nė per nago juodymą nepasistengė savo gyvenimo paversti kitokiu? O gal duoti, bet – ne pinigais? Man priimtiniausias paskutinis variantas. O jums?

Atsakymo šiame rašinyje nebus: jei labai rūpės, rasite jį toje televizijos laidoje. O kur rasti tą laidą – jau netrukus. Bet dabar turiu apipasakoti dar keletą įdomių istorijų. Šiandien ir jose neapsieisime be kunigų ir maldų. Bet tai negąsdina. Nes pirmieji to kito televizinio pasakojimo vaizdai – kaip iš Dakaro ralio.

Apie naujausias ar galingiausias motociklų markes ne ką išmanau, todėl ir herojaus – Rimanto Rimkaus motociklas man pasirodė ne prastesnis nei garsiausiųjų pasaulio lenktynininkų. Gal taip, gal ir ne. Bet apkeliavo juo ne tik šalis, esančias aplink Juodąją jūrą, bet ir per trejetą savaičių pervažiavo visą Iraną. Atitinkama, žinoma, ir ekstremalioms kelionėms pritaikyta apranga. Ir, kaip sako Rimantas Rimkus, todėl jam Lietuvoje itin lengva, bendraujant su techniką mėgstančiais vyrais. Ir bet kuriame Lietuvos kaime į žmogų su motociklu – taip sako klebonas – žiūrima daug paprasčiau ir draugiškiau. Štai ir išsidavėme: Rimanto Rimkaus „darbovietė“ – Salako klebonija. Šia pastraipa norėjau pasakyti, kad Lietuvoje keičiasi ne tik pati bažnyčia: modernėja ir jos kelias pas tikėjimo dar neradusius.

Negaliu šito beveik religinio rašinio baigti be mįslės: na, pasakykite man (čia kreipiuosi į mūsų religiją išpažįstančius), ar esate girdėję, kad Lietuvoje galima pasimelsti ir… po vandeniu? Kelią link tokios egzotiškos maldos jums parodytų dar vienas dvasiškis – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Evaldas Darulskis. Su naro kostiumu jis atrodo itin ekstravagantiškai. Nardymo mokėsi Lietuvos ežeruose, Italijoje, mėgsta ne tik gražiąją Viduržiemio jūrą, bet ir po vandeniu lydeką paglostyti. Ir  dar jis žino, kuriame Lietuvos ežere nardymo mėgėjai yra pastatę povandeninį kryžių: galite prinėrę persižegnoti, galite – jei norite – ir maldą sukalbėti.

Visas šias įdomybes – ir daugelį panašių – rodo LRT laida „Šventadienio mintys“.