Baltarusijos protestai: ką nori pasiekti Rusija?

Sekmadienį ir vėl daugiau nei šimtas tūkstančių protestuotojų išėjo į Baltarusijos miestų gatves reikalaudami politinių pokyčių.

Mūsų kaimyninės šalies pilietinės visuomenės aktyvumas išlieka įspūdingas. Turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Aleksandro Lukašenkos režimas po tarptautinės bendruomenės visuotinai nelegitiminiais pripažintų rinkimų sulauks tokio pasipriešinimo. Dar mažiau prognozavo, kad protestai galėtų neregėtu mastu tęstis jau visą mėnesį.

Tiesa, kol kas Lukašenka išlaiko faktinę valdžią. Jėgos struktūros nuo ilgamečio vado kol kas nenusisuko. Įvairios elito grupės – nuo didžiųjų verslų atstovų iki biurokratų – taip pat masinės opozicijos neišreiškė. Kol situacija šiuo aspektu nesikeičia, tol tikėtis Lukašenkos pasitraukimo sudėtinga. Tą patvirtina ir Rytų Europos studijų centro su prof. Tomu Janeliūnu surengtas tyrimas, kuriame apklausti ekspertai pagrindiniu tolimesniu Baltarusijos scenarijumi laiko laipsnišką protestų silpnėjimą ir Lukašenkos valdžios išsaugojimą.

Juo labiau, kad Lukašenkai paramą išreiškė Rusija. Iš pradžių Kremlius protestus vertino atsargiai: nors pasveikino vadą su „perrinkimu“, masiniai protestai paskatino Kremlių tiesioginės pozicijos neišreikšti. Tai pasikeitė pastaruoju metu; Vladimiras Putinas net keliuose interviu pakartojo, kad Rusija yra pasirengusi padėti kaimyninei valstybei jėga suvaldyti situaciją, jei tik to prireiks. Be to, praėjusią savaitę Minske apsilankė Rusijos premjeras Michailas Mišustinas, kurį Lukašenka pasitiko glėbesčiuodamasis.

Kremliaus išskaičiavimai gana aiškūs. Lukašenka, net jei išlaikys valdžią, bus gerokai nusilpęs. Baltarusijos ekonomika buksavo dar iki rinkimų, o dabar, neturėdama galimybių palankiomis sąlygomis pasiskolinti tarptautinėse kredito rinkose, bus dar labiau priklausoma nuo Rusijos. Mainais už paramą Kremlius, žinoma, norės gilinti dviejų valstybių integraciją ir mažinti Lukašenkos manevro laisvę. Ne veltui Mišustinas Minske kalbėjo, kad planai parengti ir ekonomine prasme valstybės suartės dar labiau jau artimiausiu metu.

Tokia tendencija nėra palanki Vakarų valstybėms, įskaitant ir Lietuvą. Principinė Europos Sąjungos pozicija buvo ta, kad būtina siekti išlaikyti bent šiokį tokį Baltarusijos nepriklausomumą nuo Rusijos. Todėl per pastaruosius keletą metų pasirodė ne viena iniciatyva šiek tiek „atšildyti“ Vakarų ir Baltarusijos politinius ir ekonominius ryšius. Toliau tokia tendencija iš esmės yra neįmanoma – netgi priešingai, būtina principingai taikyti sankcijas prieš eilinius piliečius smurtaujantiems pareigūnams.

Visgi neverta nurašyti paprastų Baltarusijos piliečių. Jie pademonstravo, kad pavargo nuo įprastos politikos, kuri nebuvo atskaitinga gyventojų lūkesčiams. Nors Lukašenka kol kas įsikibęs valdžios, jam teks daug labiau skaitytis su kritika ir galiausiai užmegzti su opozicinėmis jėgomis vienokį ar kitokį politinį dialogą. Tai ilgainiui gali paskatinti pokyčius, kurie šiuo metu gali atrodyti sunkiai tikėtini.