fbpx

Dveji prezidento metai

Dalintis:

Prezidentas Gitanas Nausėda pareigas pradėjo eiti prieš dvejus metus – 2019-ųjų liepos 12 d. Joks jubiliejus, greičiau simbolinė data, tačiau tai buvo proga įvertinti prezidento ir jo komandos darbą.

Politologai ir ekspertai skirtingai sveria, galbūt jų nuomonės priklauso nuo asmeninio požiūrio ir ne visada pavyksta išlikti objektyviems – vieniems prezidentas patinka, kiti žeria kritikos.

Kad ir kaip galvotume, prezidentas ir prezidentūra per dvejus metus buvo ryškūs užsienio bei vidaus politikos gyvenimo dalyviai.

Geriau ar blogiau pavyko, bet skirtingai nei Algirdo Brazausko laikais prezidentas neužsidarė stikliniame bokšte ir aktyviai reiškė savo poziciją.

Tai sveikintinas dalykas, nes Seimas ir Vyriausybė žino, kad svarbius valstybei klausimus reikės derinti su Daukanto aikšte, todėl negali sprendimų priėmimo buldozerio užkurti.

Prastesnioji reikalo pusė yra ta, jog piliečiai norėtų, kad valdžia sutartų ir, užuot tarpusavyje matavusis grožiu ir intelektu, žiūrėtų valstybės interesų. Prezidento ir valdančiosios daugumos pasistumdymai dėl to, kas Lietuvai turi atstovauti Briuselyje, neatrodo išmintingi. Rusijai ir Baltarusijai žvanginant ginklais ir per sieną siunčiant nelegalius migrantus, privalome turėti savo ambasadorių prie ES, tačiau iki šiol jo nėra. Tai tik detalė, į kurią galima būtų numoti ranka, tačiau ji atskleidžia didesnes problemas. Gaisrus reikia gesinti: pandemija ir nelegalūs imigrantai verčia imtis greitų sprendimų, bet nevalia pamiršti strateginių tikslų.

Tiek iš prezidento, tiek iš politinių partijų pasigendu matymo ir sutarimo, kokią valstybę mes norime matyti po 10–20 m. ir kokius sprendimus tam turime padaryti. Žolė auga, nepriklausomai nuo politikų užgaidų, visgi norėtųsi, kad valstybė turėtų aiškią viziją, kuria linkme judame, kur investuojame ir kokią „gerovę“ kuriame.

Tam reikia politinės valios ir sutelktumo, o svarbiausia – aiškių tikslų turėjimo.

Padidėjusi įtampa tarp Seimo, prezidentūros ir Vyriausybės nekuria stabilumo jausmo.

Ir dėl to, ir dėl kai kurių kitų viešų iniciatyvų kartais susidaro įspūdis, kad prezidentui dar nevisiškai pavyksta būti ta Lietuvą telkiančia, vienijančia jėga, kokia jis siekė būti kandidatuodamas į valstybės vadovo postą.

Gitanas Nausėda į politiką atėjo neturėdamas nė vienos partijos aiškaus užnugario ir politikos subtilybių dar mokosi. Per dvejus metus nemažai išmoko, tačiau dažna patarėjų kaita rodo, kad prezidentūroje darbo aplinka nėra pati geriausia. Galbūt tai lemia ir prezidento charakteris, nes, žvelgiant iš šalies, regis, kad ne visada sugebama perlipti per asmeninį požiūrį į kitus asmenis.

Antai prieš savaitę prezidentas surengė metinę spaudos konferenciją, kurioje priekaištų pažėrė sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, neva šis neturi aiškaus gyventojų vakcinavimo plano, todėl procesas stringa.

Pasižiūrėjus skaičius, Lietuva kitų ES valstybių kontekste neatrodo prastai, todėl susidaro įspūdis, kad prezidentas tiesiog ne itin mėgsta A.Dulkį. Senokai aišku, kad tarp šių dviejų valstybės tarnautojų perbėgusi juoda katė, tačiau kartais asmeniškumus būtų geriau pamiršti.

Toje pačioje spaudos konferencijoje paklaustas, ar galvoja apie antrąją kadenciją, prezidentas patikino dar neapsisprendęs.

„Šiandien aš apie tai negalvoju, nes man, tiesą sakant, tai yra neįdomu dėl daugelio aplinkybių. Pirma, mes neįgyvendinome to, ką pažadėjome žmonėms prieš pirmąją kadenciją, ir aš turiu dar gerus trejus metus“, – kalbėjo G.Nausėda.

Laikas greitai bėga, prezidentas mokosi, palauksime darbų.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą