Istorijos apie istoriją

Šiandienos istoriją pradėsiu tuo, kas nutiko beveik prieš keturias dešimtis metų. Tuomet visai atsitiktinai sename Vilniaus antikvariate aptikau mūsų trispalve puoštą atviruką. Tautinė vėliava tais senais laikais dar ir ant Gedimino bokšto neplevėsavo, tad išdrįsiu pasakyti buvo labiau nei šiandien mylima. Tik štai: niekaip negalėjau išsiaiškinti, ką gi reiškia ta šalia jos gražiai atspausdinta data: 1918, kovo 23-ioji. Kaip keista bebūtų, nepadėjo net tuometinis universiteto istorijos dėstytojas.

Kodėl apie tai pasakoju? Todėl, kad ir toliau kalbėsim apie istoriją. Ir apie dar gerokai senesnius laikus. Na, pavyzdžiui, ar tikite, kad prieš kokį tūkstantį metų iš Indijos į Meksiką buvo keliaujama… kosminiais laivais?

Teiginys iš pirmo žvilgsnio atrodo beprotiškas. Bet jei esate smagių fantastinių istorijų mėgėjas (jas televizijos kanalas „History“ rodo vos ne kasdien), jei mėgstate istorines (tikras istorines, o ne pseudomokslines) knygas, tai kai kurie beprotiški dalykai jums po kiek laiko gali pasirodyti labai tikroviškais.

Dabar – dar vienas ekskursas į sąlyginai netolimą praeitį. Maždaug tuo pačiu metu, kai pirkau atviruką su trispalve, Vilniaus profsąjungų rūmuose Indijos nacionalinis teatras rodė tautinį epą „Mahabharata“. Žinoma, ne visą: nes šią ilgiausią pasaulyje tautosakos poemą sudaro 180 tūkstančių šešiolikaskiemenių eilučių. Buvau salėje ir nesilioviau stebėtis: didžioji epo dalis buvo skirta į Indiją atskridusiems kitos planetos gyventojams. Nurašiau tai indiškai pasakai. O štai po daugelio metų TV laida privertė tai prisiminti.

Ta laida prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip į Jukatano pusiasalį – ten, kur dabar plyti Meksikos valstija Jukatanas – 1549-aisiais su palyda atvyko Ispanijos vyskupas Diego da Londa ir kaip ispaniškieji katalikai Jukatano indėnus vertė priimti europietiškąjį tikėjimą. Istorija ilga. O baigiasi (na, ji nesibaigė, tęsiasi) 1858-aisiais: būtent tais metais archeologai Jukatane atrado – veik iš po žemių iškasė – 16 akmeninių žmogaus galvų. Kiekviena jų svėrė po 8 tonas. Ir nustatyta, kad iškaltos – išskaptuotos – jos buvo ne mažiau kaip prieš 3000 metų. Žinoma, stebina tokia monumentinė gamyba – technikos gi tuomet nebuvo. Stebina tai, kad atkastos skulptūros rastos pačiame užžėlusių Meksikos džiunglių vidury. Bet labiausiai stebina tų akmeny iškaltųjų veidai: su ryškiais rasės požymiais.

Kas prieš 3000 metų šiaurės Meksikoje galėjo sutikti europidą ar mongoloidą? Iš kur jie čia atsirado laikais, kai dar nežinoti net pasaulio žemynai?

O paskui antropologijos specialistai prisiminė: analogiškų radinių-skulptūrų su tipiniais rasių požymiais ir Indijoje rasta. Dvi šalys, viena nuo kitos nutolusios pustrečio tūkstančio kilometrų. Bet su identiškomis akmeninėmis galvomis! Laivais tuomet taip toli dar neplaukiota. Tai gal atskraidino? Ir visai nebūtinos čia pašaipos: kai kitus tuometinės „dailės“ kūrinius imta šiose dviejose šalyse lyginti, išaiškėjo neįtikėtini panašumai. Visų pirma dėl akmeny iškaltų matematinių formulių. Ir tokių pat dangaus kūnų judėjimą nusakančių astronominių kalendorių.

Ištakų ieškota majų istorijose. Ir nerasta. O štai kitos civilizacijos – olmekų – palikimas parodė ir tas pačias (kaip ir Indijoje) pieštas skraidančias gyvates. Kol tau nepaaiškina, tai į jas ir nesigilini. O kai paaiškina – įsižiūri: gyvatės nasruose sėdi vos ne šių laikų kosminio laivo pilotas. Ir su šalmu, ausinėmis bei valdymo pultą rankoje laikantis. Šalia jo kojų – prietaisas, panašus į šiandienos aukso ieškotojų įrankius.

Beje, šiuolaikinė genetika jau nerekomenduoja dalyti ir skirstyti mūsų planetos gyventojų pagal rases. Bet beveik garantuoti galima, kad tuometinės rasės vienos apie kitas nežinojo. Tik štai tos akmens skulptūros sako kitaip.

Jūs, be abejo, paklausite, o ką sako rašytiniai šaltiniai (jei matematika ir astronomija jau tuomet stiprios buvo, tai ne prastesnė turėjo būti ir literatūra?). „Travel“ TV bando ir į šį klausimą atsakyti. Atmenate tą teksto pradžioje minėtą Diego da Londą? Iš kartos į kartą senieji Meksikos gyventojai perduoda, kad visus majų ir olmekų rašytinius paminklus to vyskupo ekspedicija ir surinko. Ir galbūt dabar jie guli archyvuose, apie kuriuos sakoma, kad jie niekada nenaikinami, bet taip pat ir niekam niekada neatveriami: Vatikano archyvuose.

Juose turėtų būti detalūs tų ateivių ir jų kosminių laivų, aplankiusių Žemę seniau nei prieš 3000 metų, aprašymai, nes pagal vieną uoloje prieš 3000 metų iškaltą piešinį šiandienos archologai ir inžinieriai atkūrė į lėktuvą panašų įrenginį. Ir jis skrido!

Bet sugrįžkime į pačią pradžią. Jūs gi tikrai bandėte spėti, ką mūsų istorijoje reiškė ta data – 1918, kovo 23-ioji. Islandiją tikrai prisimenate. Tad kodėl užmiršot Vokietiją?

Tądien, 1918-aisiais, pirmoji valstybė, pripažinusi nepriklausomybę, buvo Vokietija.