Kaip sužlugdyti idėją

Jei atvirai, tai kiekvienas mūsų kada nors kokią nors idėją yra sužlugdęs. Pavyzdžiui, gerą idėją –  iškovoti olimpinius medalius – turėjo mūsų krepšininkai. Bet nepavyko. Dar nepavyko tiems, kurie pasiskelbė turintys idėją iki vasaros paskiepyti 70 procentų Lietuvos. Nepasisekė. Kaip ir Tauragės vadams, ne kartą pasakojusiems apie idėją išasfaltuoti kai kurias (kurias – jūs puikiai žinote) miesto gatves. 

Jei norėsime, tai pasiteisinimą dėl neįvykdyto pažado visuomet rasime. Bet ką daryti, jei atsitinka dar blogiau: pažadas – tarsi ir įvykdytas, tačiau nauda iš jo – nulinė. Kaip tam kalviui iš pasakos: kalė, kalė, kalė ir nukalė… šnipštą.

Taip atėjome ir iki televizijos. Ir dabar keista naujiena (o gal seniena?) jums: kai Lietuvos televizija pradėjo transliuoti laidas iš Kauno (kanalas vadinosi LTV2), kažkas pateikė idėją, kad tai turėtų būti šviečiamasis TV kanalas. Toks, kuris mokytų žiūrovus užsienio kalbų, dalytų medicininius patarimus ar net atskleistų kalvystės paslaptis. Bet jaunos valstybės jaunos televizijos jauni vadovai paprieštaravo. Girdi, patys dar nedaug ką žinom, tai negi iškart pulsim visą Lietuvą mokyti? Idėja buvo palaidota, o kauniškiai pradėjo transliuoti pirmąsias Lietuvoje „nerimtas žinias“ – laidą „Laisvės alėja“. Ir tai buvo puiki alternatyva visoms  „TV mokykloms“.

Bet tai, ką jums papasakojau, yra ne sena, o jau labai sena istorija. Ta pati istorija, kuri – kaip istorikai sako – visuomet sukasi ratu. Todėl, įžengusi į XXI amžių, LRT vėl ėmėsi auklėtojo ir mokytojo vaidmens. Nesirengiu diskutuoti, ar teisingai ėmėsi, bet apie laidą, kuri gerokai diskredituoja pažinimo procesą – jau pradedu. Bus įdomu, nes netikiu, kad vienąsyk tą laidą pažiūrėję jos darsyk programoje ieškosite.

Ar žinote, kaip padaryti žuvies muliažą? Reikia vienos gyvos žuvies, šiek tiek gipso, epoksidinės dervos, stiklo pluošto audinio, purškiklio, izoliacinio glaisto. Kai tą tikrą žuvį visa čia išvardyta chemija aplipdysite (kaip aplipdyti, TV laidoje detaliai pasakojama), dar reikės pro siaurą angą jos vidun pripurkšti elastingo antifrikcinio plastiko – poliuretano. Tada žuvis įgaus formą, ir beliks jai įstatyti stiklines akis bei raudona spalva padažyti žiaunas.

Į žiūrovo – jei toks atsirado – klausimą, kam viso to reikia, laidos įgarsintojas paaiškina: o gal tokią žuvį ant sienos norės pasikabinti kokio nors restorano savininkas? O gal žvejys?

Kitas reportažas: apie kažkur (gal Amerikoje?) dailiai supjaustomus sumuštinius.

Sumuštinių fabrikas: čia automatai ne tik duoną pjausto, bet ir lydytą sviestą ant jos užtepa. O paskui dar prideda tarkuoto sūrio, majonezo ir kumpio. Detaliai papasakojama apie automatiką. Bet sumuštinį suvožti reikia rankomis (nepaaiškinta, kodėl). O paskui į keturias dalis tą sumuštinį vėl pjausto ne žmogus, o ultragarsas. Ir t.t. Ir nežinau, kodėl visa tai turėčiau TV ekrane matyti. Bet matau.

Kita laida, maniau, bus įdomesnė. Bet nebuvo, nes joje pasakota apie fabriką, gaminantį garsines sirenas. Vėl išvardyti visi galimi mechaniniai ir elektromechaniniai prietaisai bei pažymėta, kad jei ta sirena sukauks, ji bus girdima 750 metrų spinduliu. Ir dar paaiškinama, kad panašias sirenas turi greitoji pagalba.

Nepatikiu, kad visa tai rodoma žinių ištroškusiam žiūrovui. Nerandu nė menkiausios užuominos, kad Lietuvoje tai bent dešimčiai žmonių reikalinga. Bet nepasiduodu: bandydamas įspėti galbūt LRT paslėptą prasmę, žiūriu dar vieną laidą.

Toji laida – apie žvakidžių gamybą. Suprasčiau, jei būtų apie žvakių: Lietuvoje ne vienas jas lieja, patyrimas praverstų. Bet ne: LRT liepia žiūrėti į žvakides. Rodo, kaip lydomas alavas. Kaip jis pilamas į formas. Kaip atskiros alavo dalys sulituojamos, o po to aiškinama, kaip paslėpti tą sulitavimo vietą (na, ją reikia tiesiog nupoliruoti). Pagrindinis mokomojo reportažo sakinys: tos alavinės žvakidės, jei kokybiškai pagaminamos, tampa labai panašios į sidabrines.

Penkta laida – apie tai, kaip gaminami sniego valytuvai ir kaip jie po to prie sunkvežimių prikabinami.

Šešta laida – apie fibrocementines dailylentes, kurios labai tinka namų išorei apkalti. Sudomino: Lietuvoje gi ne vienas turi sodybą, ir kiekvienas nori ją gražesnę už kaimyno namą padaryti. Bet patyrimo perimti nepavyks: laidoje pasakojama apie kvarcinį smėlį, kurį reikia sumalti į miltus, o po to užpilti medienos mase. Dailylentes gamina cechas su aukšto slėgio krosnimis, o labiausiai patikęs gamybinis komentaras toks: „Mediena taip susmulkinama, kad tampa panaši į avižinę košę…“

Štai, beveik ir viskas, kas liko iš LRT noro pamokyti Lietuvos žiūrovą.

Toji LRT laida (ji ne autorinė, o pirkta iš užsienio) vadinasi „Kaip atsiranda daiktai“. Tik nesumaišykite jos su šešiolika kartų vertesne laida „Daiktų istorijos“.