Kas į istoriją nukeliavo…

Kai skaitote romaną ir sekate jo herojų poelgius bei mintis, jums net į galvą neateina, kiek daug to romano veikėjų taip ir liko tik kūrėjo galvoje, kiek situacijų ir veiksmų buvo paties autoriaus ar redaktoriaus išbraukta ir kad pradėdamas rašyti, tas romanistas buvo sumąstęs visai kitokią knygos pabaigą. Bet jums gi tos detalės ir nerūpi: jos jau į istoriją nukeliavo…

Kažkas panašaus kartais įvyksta ir TV žurnalistikoje: arba reporteris nespėja į įvykio pradžią, arba TV operatorius lemiamu momentu kamerą ne į tą šoną nusuka. Visaip atsitinka. Pavyzdžiui, 1988-ųjų spalio 7-ąją, kai virš Gedimino pilies pirmąsyk suplėvesavo trispalvė, tą jos pakėlimą nufilmavo ne tie, kurie turėjo nufilmuoti. Mat iškilmingas ir daugeliui dalyvių ašaras išspaudęs aktas dėl kažkokių organizacinių priežasčių užtruko; pauzės tarp kalbų buvo itin ilgos, o profesionalai, matyt, tuo metu kameras kreipė į iš džiaugsmo ašarojančią minią. Bet įrašą turime. Jis keistokas, iš dviejų skirtingų dalių sudurtas ir, neabejoju (tai puikiai „YouTube“ matyti), kad filmavo ne profesionalas, o kažkoks mėgėjas. Bet pavardė neužfiksuota. Ir filmuota tikrai ne iš tinkamiausios – Katedros aikštės pusės. Sakysite, kad nesvarbu? Kad svarbiausia yra, jog užfiksuota? Tuomet štai jums kita žinia: ramiausiai perskaitėte žodžius apie tai, kad šitokia vėliava buvo iškelta pirmą kartą. Betgi neteisybė! Gedimino bokšte – per visą valstybės gyvavimą – trispalvė tuomet pakilo jau septintąkart. Ir dabar jūs turite visas galimybes patikrinti, ar tai tiesa.

Kodėl šiandien apie tai? Todėl, kad gyvename nepatikrintų naujienų amžiuje (Dabar turėčiau rašyti apie fake news, kurias skleidžia skiepų priešai. Bet ne, pakankamai jau apie tai prirašyta). O visa toji ilga įžanga – vardan  produktyvaus jūsų penktadieninio poilsio. Ir siūlau ne viskuo, kas čia parašyta, patikėti, nes parašyta, remiantis pasaulio žiniasklaidos pranešimais. Kartais jie tikri, o kartais – nelabai.

Yra dar viena šio tikrų-netikrų faktų rinkinio radimosi priežastis: tai Lietuvos Prezidento institucija. Pastaruoju metu pasigendu aiškaus ir konkretaus Jo Ekscelencijos žodžio. Ir kalbant ir apie skiepus, ir apie pabėgėlius. Nepaneigsiu: kažkas pašnekėta. Bet nei aiškiai, nei ryžtingai. O kartais atrodo, kad Prezidento visai neturim. Bet neskubame teisti. Nes būva visokiausių prezidentų. Ir kai kurie jų pašneka ar pasielgia gerokai prasčiau nei mūsiškis. Arba – buvo ir toks atvejis – kai prezidentas apie savo atsakingas pareigas sužinojo tik prieš valandą.

Gydytojas traumatologas Valdis Zatleras Latvijos prezidentu buvo išrinktas 2007-aisiais. Dešimtą valandą ryto, partijoms Latvijos parlamente susiginčijus (Latvijoje prezidentą renka Seimas – Saeima), kažkas pasiūlė alternatyvų kandidatą – poną Valdį. Saeima yra netoli Rygos zoologijos sodo, tad keli deputatai būsimam prezidentui ir pasiūlė po zoosodą pasivaikščioti. Ten pat jam ir pateiktas pasiūlymas tapti prezidentu. Po trumpo pokalbio su žmona V.Zatleras sutiko. Ir… visą kadenciją už akių buvo vadinamas „zoosodo prezidentu“.

Beveik analogiškai pareigas užėmė dar vienos mums netolimos Europos šalies prezidentas. Per kadenciją jis nedavė nė vieno interviu nė vienam žurnalistui. Nors dirbo neblogai, tik postą galutinai palikęs prisipažino: „Buvau išrinktas atsitiktinai…“

Viena. Jei darbo dienos pabaigoje užsuksite į duonos parduotuvę, esančią netoli Austrijos parlamento, tai netoli prekystalių galite susidurti su niekuo neišsiskiriančiu ponu Aleksanderiu Van der Bellenu. Jis – šios valstybės prezidentas. Beveik visuomet vaikščiojantis pėstute, be jokios apsaugos, ir perkantis maistą įprastose parduotuvėse. Tiesos dėlei tenka pasakyti, kad Austrijoje prezidentas – tik simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines funkcijas. Bet austrams to pilnai pakanka.

Žurnalistinės problemos. Jeigu jums tektų imti interviu iš Egipto prezidento Abdelio Fattaho el Sisi, pasiruoškite kantrybės išbandymui: klausimus turėsite atsiųsti prieš mėnesį, o atsakymus į juos prezidentas skaitys, neatitraukdamas akių nuo popieriaus lapo. Ir tai ne prezidentūros bėda, o tiesiog paveldėjimas. Mat lygiai taip pat elgėsi 30 metų šaliai vadovavęs jo pirmtakas – garsusis Hosnis Mubarakas. Tradicija.

Rusijos vadovai. Šiandien tikrai nebūtina mums juos žinoti, tačiau jei Maskvoje, Sankt Peterburge ar kur nors prie Uralo gyvenančiųjų paklausite, kas gi valdė SSSR po Lenino, teisingą atsakymą vargu ar išgirsite. Net šešetą metų po Lenino tai šaliai vadovavo Aleksejus Rykovas. Bet neįtiko Stalinui. Ir todėl 1938-aisiais buvo sušaudytas. Tai pavyzdys, kaip istorija iš atminties trina jai neįtikusius herojus. O jūsų atmintis ar nieko neištrynė? Jei taip, tai atsakykite, kuris gi mūsų prezidentas pakeitė Antaną Smetoną: K.Grinius ar A.Stulginskis?

Pabaigoje – apie Danijos karalienę Margaritą antrąją. Nors šioje valstybėje stiprusis tabakas uždraustas, visa šalis žino, kad Jos Didenybė rūko… kontrabandines cigaretes, kurios jai slapta atvežamos iš Graikijos. Taigi, ar žinote, kodėl visokių valdovų esama? Turbūt todėl, kad visokių valdovų pasauliui ir reikia.