fbpx

Keistoji žurnalistika (2)

Dalintis:

Tas dvejetukas pavadinimo gale yra tik priminimas, kad prieš keletą penktadienių apie tai jau kalbėta. Antra vertus, žodžiai nėra itin tikslūs, nes žurnalistika – nors nūdiena ją šiek tiek ir  pakeitė – nėra keista. Keistas yra tik mūsų supratimas apie ją: pernelyg kritiškas. Vis kaltinam, kad rašoma ir rodoma tik tai, kas bloga. O apie tai, kas gera, žiniasklaida, girdi, nutyli. Bet redaktoriai (ir TV prodiuseriai) geriau už mus žino, kas mums patinka, nes mus jau pažįsta. Todėl rašo ir rodo būtent mums.

Priminsiu jums britų satyriką Marką Freiną, kuris yra smagiai aprašęs laikraštį, skaitytojui labai patinkantį. Toje satyroje – redakcijos posėdis: aptariama, ar pranešimus apie lėktuvų avarijas ir ugnikalnių išsiveržimus reikėtų spausdinti kas mėnesį ar dar dažniau. Vienas žurnalistų redaktoriaus klausia, ar gerai būtų, jei nuotraukoje tarp lėktuvo nuolaužų būtų rasta ir vaikiškų žaislų. O kitas pasiteirauja, kokių aukų redaktorius pageidautų – vyrų ar moterų. Redaktorius atsako, kad aukų  lytis nėra svarbi: svarbiausia, kad visi jie būtų turtingi ir iš padorių šeimų. Ir t.t.

Kadangi nesame M.Freino satyros personažai, turime grįžti prie objektyviosios tikrovės. Parašysim tai, ką be laikraščio priminimo tikrai jau būtumėte pamiršę. O pamiršę būtumėte, kad gyvenate gražiai ir turtingai, veik geriausiai pasaulyje, nes pasaulis suprantamas tik palyginus.

Greit pamiršome, kad sąlyginai neseniai džiaugėmės padidėjusiomis algomis ir pensijomis. Paskui pamiršome lyginti sovietines parduotuves su akropoliais. O dabar vėl nelaimingi, vėl viskas blogai: nes tauta susiskaldžiusi, o skiepai nemokami (jei būtų mokami, manau, kad pasiskiepijusių būtų daugiau). Bet galimi ir kiti palyginimai.

Jei pavyktų įsivaizduoti, kad pasaulyje gyvena tik šimtas (vienas šimtas!) žmonių, tai kaip manote, keli jų būtų europiečiai? Tik 21. Tik 14 būtų gyvenančiųjų Šiaurės ir Pietų Amerikose. Tik 8 iš Afrikos. Ir net 57 būtų azijiečiai.

Iš to šimtuko vargšais galėtume vadinti net 80. Beraščių būtų 70. Neprivalgiusųjų ir sušalusiųjų – lygiai pusė: 50. Kompiuterius turėtų tik 10 iš šimto. Su aukštuoju mokslu būtų 2. Ir – išvada: jei turi šaldytuvą, namus, lovą ir maisto bent dviem paroms bei truputį pinigų, tai priklausai 10-čiai procentų turtingiausių pasaulio žmonių.

Gražiai nutylėjome dar vieną skaičių: 1 procentas pasaulio gyventojų šiandien valdo 98 procentus pasaulio turto, bet tai nesvarbu: lietuviams svarbiausia – gyventi bent jau ne blogiau už kaimyną. Bet paskui ima ir viską sumaišo žiniasklaida. Ji paskelbia, kad Suomijoje badauja daugiau nei 100 000 gyventojų. Iš kur ta žinia?

Žinia iš šiuolaikinės vakarietiškos žiniasklaidos, bet ne iš piršto laužta. Tiesiog suomiai pildė anketą, kurioje buvo klausimas: „Ar jums teko pabadauti nors kartą per pastaruosius dvylika mėnesių?“ Teigiamai atsakė 60 iš 200 apklaustųjų. O po to beliko gautąjį procentą padauginti iš viso šalies gyventojų skaičiaus. Ir apklausa tapo legitimi: kaip daugelis ir mūsuose atliekamų apklausų.

O kada susimąstėte, kuo gi visuomeninė televizija skiriasi nuo komercinės? Gal net atsimenate projektą, kuriuo planuota, kad už visuomeninę TV visi turėtume sumokėti abonentinį mokestį? Ta idėja ilgai skraidė ne tik ore, bet ir Seime. O kodėl jos atsisakyta? Todėl, kad tuomet daugelis mūsų atsisakytų ir vadinamosios visuomeninės TV. Jei prieštaraujate, tai sužinokite Lietuvos televizijų reitingus, bet nepavyks, nes informacija stipriai užslaptinta. Ir tik Delfi.lt leidžia mums šyptelti, paskelbdamas, kad jis objektyviausias tarp lietuviškųjų elektroninių laikraščių. Išvada: už mokamą televiziją (pay TV) jūs mokate, kai ją žiūrite; už komercinę televiziją mokate, kai skalbiate ar valote tam tikra pasta dantis; o už visuomeninę pagal dabartinę formulę mokate net tada, kai jos nežiūrite, nes pinigai – visų.

Šiandien nieko nėra lengvesnio žurnalistui nei paskelbti spaudoje, kad štai šitas (arba anas) netolimos mums šalies princas yra gėjus. Ar mokėtumėte tai padaryti? Tereikia interviu metu jo paklausti „Ar esate gėjus?“ „Ne!“, – atsakys princas. Bet atsakymą jau gavote. Dabar galite drąsiai į antraštę įrašyti: „N šalies princas neigia kalbas apie tai, kad jis yra gėjus!“ Gera antraštė – pusė darbo.

Bet nebūtinas mums hiperbolizuotas nežinomos šalies princo pavyzdys. Dažnai lietuviškose TV naudojamas paprastesnis pašnekovo kvailinimo variantas: studijon pakviečiamas koks nors žinomas, tačiau žurnalistinio palankumo nenusipelnęs visuomenės veikėjas ir jam pateikiamas iš pažiūros visiškai nekaltas klausimas: pavyzdžiui, ar žino tas garbusis ponas ekonomistas, kiek vakar Vilniaus Kalvarijų turguje kainavo kilogramas bulvių. Jis, žinoma, nežino. Bet žiūrovo galvon neteisinga mintis jau įsibrovė: kaip jis tvarkys mūsų ekonomiką, jei nežino paprasčiausių dalykų? O jūs ar žinote? Jei taip, tai atsakykite, ar teisngai čia parašytas žodis SUKURYS?

Bet ne tuo baigsiu, o patarimu: kuo skubiau išneškite televizorių iš miegamojo, nes jūsų šeimyninei laimei jis tikrai trukdo. Galite tai patikrinti jau šį penktadienio vakarą.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą