Keistoji (?) žurnalistika

Jau ne viena šios „Tauragės kurjerio“ skilties publikacija yra prasidėjusi tam tikru „padejavimu“: girdi, žurnalistika nūnai ne tokia, kokia anksčiau buvusi: ir skaityti neskatina (straipsnio turinį iš antraštės sužinai), ir per itin didelį skubėjimą kokybė jau nebe ta. Žinau, iš kur tai: iš praeities, nes autorius žurnalistavo dar tais laikais, kai ir žolė žalesnė buvo, ir apie Covid‘ą niekas nebuvo girdėjęs. Ir nors TV programas bei laikraščių tekstus prieš publikavimą reikėdavo nešti cenzoriui („Googlas“ vis dar atmena, kas gi buvo „Glavlitas“), bet iš tikrųjų cenzoriaus nereikėjo: cenzūra patogiai sėdėjo kiekvieno rašiusiojo ar TV laidą filmavusiojo galvoje.

O paskui viskas apsivertė. Leista buvo net prezidentą ir ministrus kritikuoti. O kai juos – ryte priimančius vieną sprendimą, o vakare tą sprendimą keičiančius – žiniasklaida „skalbti“ ėmė, tai kalta liko… žiniasklaida. Arba tas, vos kojas apšilęs ministras. Bet paskui visi prie tų intrigėlių priprato. Ir žurnalistika tapo nebeįdomi.

Kai kas kaltina mokyklą (moksleiviai arba neskaito, arba skaito „ne tą“ literatūrą); kai kurie kaltę verčia universitetams (į dalį „aukštųjų“ priimama ne pagal atestato rezultatus, o tik pagal tai, ar „studentas“ galės už mokymą susimokėti). Patogu kaltinti kitus, o ne save. Bet gal dar temos už uodegos nesugriebėte? Apie ką čia mes? Kad skaitytojo neprarastumei, geriausia jam viską išdėstyti pavyzdžiais.

Viename krašte buvo nutarta vaikučius į mokyklą leisti ne tuomet, kai jiems septyneri metukai sukaks, bet – jei vaikas yra itin nuovokus ir informacijai imlus – tai ir nuo šešerių. Tai ir atvedė tėvas mokyklinei komisijai šešiametę. O ta komisija iškart ėmėsi gabumus tikrinti: išdėliojo ant stalo žaislinius obuolius, plastmasines kriaušes ir keramines slyvas. Ir paprašė šešiametės visa tai vienu žodžiu pavadinti (tikėjosi, kad pasakys žodį „vaisiai“ arba bent „žaislai“). Šešiametė Marytė ilgai į tuos žaisliukus žiūrėjo. Ir galiausiai prisipažino: „Pamiršau tą žodį!“ Komisija nusprendė, kad į mokyklą Marytei dar per anksti, ateis kitąmet. Bet staiga jau duris beuždaranti Marytė prisiminė: „Žinau! – šūktelėjo ji. – Ta vaisių muliažo visuma galėtų vadintis „Koliažas“!

Bet nepavyko Marytei, nes dalis komisijos narių jos žodžių nesuprato.

Tai tiek apie egzaminuojamuosius. Dabar – apie egzaminuotojus. Šiuolaikinės žurnalistikos tyrėjai 140-čiai (!) Vokietijos laikraščių (ir televizijoms taip pat) išsiuntė provokuojantį pranešimą. Apie tai, kad Vyriausybės Kanclerė savo partijai parūpino 100 tūkstančių eurų. Ir laikraščiai, ir televizijos noriai komentavo.

Kanclerę iškart pasmerkė 69 procentai žiniasklaidos. 20 procentų spaudinių ir televizijų informaciją priėmė pozityviai. Ir – tik 4 procentai žurnalistų pabandė išsiaiškinti, ar parama gauta teisėtai (taip, gauta teisėtai: tai buvo dotacija). Apie ką čia? Žinoma, ne tik apie Vokietiją. Bet ir apie mūsiškius nuomonės formuotojus.

Ką perka skaitytojas ar TV žiūrovas? Jis nori nusipirkti smagią ir įdomią istoriją. Jei nesupratote kaip, tai prisiminkite paskutiniąją savo kelionę į turgų. Ką bepirktumėte – ar pomidorus, rūgštynes ar grybus – jūs perkate tam tikrą istoriją, nes nepirksit net gražiausių baravykų iš apsiseilėjusio girtuoklio: pasirinksite močiutę su švariąja taškuotąja skarele, nes jau mintyse susikūrėte istoriją, kaip ji, pamiškėje gyvendama, pamelžusi savo karvutę, išeina grybauti, o prieš nešdama tuos grybus turgun darsyk juos apžiūri ir pakirmijusius išrenka. Ir t.t. Ar ne taip pat jūs renkatės, ką norite skaityti ir per TV žiūrėti? Bet! Tam, kad atsirinktumėte, taip pat reikia išminties.

Todėl – penktadienio užduotėlė. Viename kambaryje kabo trys elektros lemputės. Tačiau tų lempučių jungikliai – kitame kambaryje. Užduotis – sužinoti, kuris jungiklis įjungia konkrečią lemputę. Bet užduotis apsunkinta, nes į kambarį su lemputėmis galima užeiti tik vieną (!) kartą.  Kokį sprendimą priimsite?

Patikrinkite, ar mokate atsirinkti: įjunkite du jungiklius iškart (vieną iš tų dviejų palaikykite įjungę ilgiau). O po to užeikite į lempučių kambarį ir jas ranka palieskite: toji, kuri degė ilgiausiai – bus karšta. Toji – kuri neilgai degė – vos apšilusi. O trečioji – visiškai šalta. Ar galima panašią formulę pritaikyti žurnalistikai? Taip. Bet bus nelengva. Gal net prireiks papildomos informacijos. Kur pastarosios ieškoti? Ogi Geruose laikraščiuose ir Gerose TV laidose. Ten jūs galite – palyginti pigiai – nusipirkti istoriją, kuri gelbės ne vieną dieną. Ir imsite kažkam patikti. Ir pasklis kalbos, kad esate žmogus, kurio nuomone galima pasitikėti net prieš mero rinkimus. Bet kaip tik šiuo momentu rašinio autorius išgirsta: „Apie kokias istorijas čia tas H.V. pasakoja? Kliedesiai kažkokie, nieko nesuprantu…“

Tų „kliedesių“ veiksmingumą nesunku patikrinti net prie savaitgalinio alaus bokalo (jei su draugais, jei žmona leido, ir jei tik bokalą – nieko smerktino). Aišku, kad kai nei iš šio, nei iš to prie to alaus bokalo imsite kalbėti apie Plutoną, tai pasidomėkite, ar žino jūsų kolega, per kiek laiko tas Plutonas apsisuka apie Saulę.

Klaustukas pavadinime ne šiaip sau įterptas: atsakymo neduosiu. Tik pasakysiu, kad nuo pat mažosios planetos atradimo ji dar nė sykio apie Saulę neapsisuko. Įdomu?