Kiek metų Cheopso piramidei?

Buvo laikai, kai atsakymo į šį šiandien paprastą klausimą ieškojo viso pasaulio istorikai, architektai ir, be abejo, smagiųjų paskalų nešiotojai – žurnalistai. Bet dabar jau viskas aišku: bet kurį žinyną atsivertę, sužinosite, kad garsiausias Egipto faraonas Cheopsas gyveno apytikriai nuo 2589-ųjų iki 2566-ųjų metų. Dar iki Kristaus. Tad – skaičiuok neskaičiavęs – vis vien išeis apie puspenkto tūkstantmečio.

O dabar visus ligšiolinius jūsų skaičiavimus sugriausiu. Tiesa, remsiuosi ne iki galo įrodytomis, o kartais net abejotinomis teorijomis. Tačiau rašinio gale – visai popieriaus netaupydamas – pateiksiu žinomų žmonių – mokslininkų, profesorių ir net politikų pavardes: tai jie tas teorijas šiandien pasauliui skleidžia. Ir visai gali būti, kad net jums tos teorijos pasirodys priimtinos. Na, o jei ne – tai kažką naujo tikrai sužinosite. Pavyzdžiui, kad galbūt Cheopso piramidė niekada nepriklausė jokiam Cheopsui.

Pirmieji rimtesni didžiausios Egipto piramidės tyrinėjimai datuojami 1837-aisiais. Tuomet žinomas (o šiandien visų enciklopedijų beveik jau pamirštas) istorikas Ričardas Varsas tuometiniams Egipto vadovams pranešė turįs žinių (kažkur hieroglifuose išskaitęs), kad būtent šioje piramidėje ir ilsisi ketvirtosios dinastijos valdovas Cheopsas. Gavo leidimą piramidėje išsprogdinti tunelį. Ir, apskaičiavęs kryptį, tai padarė. Ir šiandien jūs bet kuriame žinyne galite rasti informaciją, kad piramidėje buvo rastas… tuščias sarkofagas. Be jokios mumijos. O toliau jau – sąmokslo teorija:  kad nieko neradusiam R.Varsui nereikėtų grąžinti Egipto jam duotojo avanso, tas „istorikas“ ant senovinės lentelės (o gal net sienos?) parašė Cheopso vardą: tai, girdi, ir yra įrodymas, kad ko ieškojo, tą ir surado. Galbūt. Bet čia istorija tik prasideda.

Dabar pakalbėsim apie akmenis, sudėtus į vadinamąją Cheopso piramidę. Tai pustrečio milijono (!) dailiai ir preciziškai vienas ant kito sukeltų blokų. Kiekvieno svoris – nuo 15 iki 60 tonų. Visai nelogiški XX amžiaus žinynai mums aiškina, kad čia juos sutampė ir vieną ant kito užrideno 100 tūkstančių vergų. Per 20 metų. Šešis milijonus tonų!? Na, nors šimtą metų gali gaišti, kol į 138 m aukštį užgabensi bet vieną tokį bloką! Nors du šimtus metų! Nepavyks. Ir dar: nė ant vieno tų blokų nėra palikta (keliautojai tai žino) nė menkiausio įrankio – kelto, krano, kūjo – žymės. Esmę, tikiuosi, supratote. O gal jums tik pasirodė, kad supratote?

Šokame prie stulbinančios išvados, kurią ne vienas matė: Cheopso piramidės apačia tarsi erozijos apgraužta: aptrupėjusi. Ir gidai aiškina, kad tai, girdi, erozija. Bet atsiverskite geologinius žinynus ir istorinę geografiją: paaiškės, kad tai, kas vadinama erozija – kadais tyvuliavusio vandens ženklai. Taip. Maždaug prieš 12 tūkstančių metų (!) piramides sėmė didžiojo Nilo potvynio vanduo! Išvada: Gizos piramidės – daugiau nei dvigubai senesnės, nei ligi šiol manyta. O jei tolyn į mišką – tai medžių dar daugiau: šio rašinio pabaigoje išvardytieji teigia, kad piramidės – visai ne antkapiai. Tiesiai šviesiai sakoma: jas pastatė kažkada Žemėje lankęsi Svečiai. Jie išmokė mus rašto, matematikos, astronomijos. O visa tai – ko dar lig šiolei nežinome – tebėra piramidėse paslėpta. Kol kas tik keletas Cheopso piramidės menių (berods, trys) surastos. O prietaisai rodo, kad tokių „kambarių“ vien čia dar mažiausiai 47. Kodėl toliau netiriama? Todėl, kad neleidžia egiptologai…

Kas tuos dešimtis tonų sveriančius akmenis taip dailiai vieną ant kito uždėjo? Iš kur toji jėga? Jei gebėtume atsakyti į šitą vienintelį klausimą, tuomet iškart nebereikėtų rūpintis ir analogiškais Stounhedžo (Britanija), Kukulkano piramidės (Meksika), Balbeko (Libanas) statiniais ar Pumos vartais Bolivijoje. Ir dar dešimtyse pasaulio vietų. Žinau: jūs esate skeptiški. Arba visus nuopelnus priskiriate Visagaliui. Todėl tik įdomumo dėlei – dar keli „piramidiniai“ skaičiukai.

Jei bandysite nustatyti labai tikslias Cheopso piramidės viršūnės koordinates, gausite devynženklį skaičių: 29,9792458 laipsnio šiaurės platumos. O kaip manote, koks gi yra šviesos greitis? Ji sklinda 299 792 458 metrų per sekundę greičiu. Komentuoti neturiu jokios galimybės: skaičius matote. Todėl dabar pavardysiu autoritetus, pagal kurių mintis šis pasakojimas ir susiūtas. Visų pirma – tai garsiausios pasaulyje knygos apie Žemėje besilankiusius Svečius autorius – švedų rašytojas Erickas van Danikenas; buvęs Didžiosios Britanijos gynybos ministro pavaduotojas Nikas Pope; JAV rašytojas Michaelis Karteris; egiptologas iš Egipto Ramy Romany; astrofizikas iš JAV Travis Teiloras; Japonijos fizikas Michio Kaku. Ir, žinoma, daugybė kitų, šia tema kalbėjusiųjų per įvairias užsienio televizijas.

Beveik visiems jiems buvo užduodamas vienas svarbus klausimas: jei jūs aplankytumėte kitą, prastesnį evoliucijos lygį pasiekusią, planetą, ką norėtumėte palikti ateinančioms ir kažkada galbūt užaugsiančioms tos planetos kartoms?

Atsakė visi beveik vienodai: palikti reikėtų tai, kas netrūnija ir nesensta, o kasdien atsinaujina: DNR molekulę. Savaitgalio užduotis jums: pastudijuokite, kas toji DNR!