Kova dėl Baltarusijos tęsiasi

Dalintis:

Baltarusijoje tebesitęsia beprecedenčiai politiniai protestai. Daugiau nei ketvirtį amžiaus gyvuojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas kol kas nesubyrėjo, tačiau tuo pačiu ir nesugebėjo atkurti stabilumo.

Lukašenka pastaruoju metu pakeitė taktiką situacijai suvaldyti. Jei iškart po rinkimų prieš protestuotojus buvo naudojama brutali jėga, tai pastaruoju metu tokių pavyzdžių pasitaikė mažiau. Be to, jis ėmė garsiai skelbti apie tai, kad protestuotojai yra nusistatę prieš Rusiją, rusų kalbą ir, jei perimtų valdžią, iškart paverstų Baltarusiją NATO bastionu. Naujausias pavyzdys – Lukašenkos išsigalvotas teiginys, kad Lenkijoje ir Lietuvoje mobilizuojami kariai, esą grasinantys panaudoti jėgą prieš Baltarusiją.

Šie Lukašenkos svarstymai nukreipti gąsdinti savo piliečius ir neturi jokio pagrindo. Į gatves masiškai išėję baltarusiai pavargo nuo Lukašenkos vienvaldystės, valdžios institucijų abejingumo, taip pat piktinasi jau įsisenėjusia sudėtinga ekonomine šalies situacija. Kaip pastebi ekonomistas Žygimantas Mauricas, atsižvelgiant į dabartinį valiutos kursą, vidutinis atlyginimas („į rankas“) Baltarusijoje yra vos 363 eurai, o minimalus – 110 eurų. Tai gerokai kuklesni skaičiai nei Lietuvoje, kur vidutinis atlyginimas siekia beveik 880 eurų, o minimalus – 447 eurus (t.y. 2,5 ir 4 kartus didesnis nei Baltarusijoje).

Ir visgi šie protestai nėra savaime geopolitiniai. Baltarusiai gatvėse nekalba apie norą pasukti Baltarusijos kryptį Vakarų link, siekti narystės Europos Sąjungoje ar juo labiau NATO. Netgi priešingai, opoziciją simbolizuojanti buvusi kandidatė į prezidentes Sviatlana Cichanouskaja pabrėžia, kad šalis turi surengti demokratinius rinkimus ir atkurti skaidrumą, tačiau tarptautinėje politikoje svarbiausia išsaugoti nepriklausomumą. Tai skiriasi nuo Maidano įvykių Ukrainoje, kurie pasižymėjo protestuojančiųjų siekiu gilinti integraciją į ES.

Vakarų atsakas į protestus yra toks, kokio ir buvo galima tikėtis. ES netrukus pritaikys sankcijas Baltarusijos valdžios pareigūnams, kurie atsakingi už farsu virtusių rinkimų organizavimą, taip pat jėgos prieš piliečius panaudojimą. Be šių sankcijų ir politinio pasmerkimo, daugiau tiesioginio poveikio priemonių Vakarų valstybės beveik neturi. Lietuva taip pat planuoja taikyti nacionalinio lygmens sankcijas, kurių principas bus panašus.

Rusija tuo metu siunčia į Baltarusiją savo ekspertus, kurie turėtų padėti suvaldyti situaciją. Kremlius tikrai nenori matyti chaoso gatvėse ir dar vienos revoliucijos posovietinėje erdvėje, kuri iškeltų dilemą, ar kas nors panašaus negali nutikti pačioje Rusijoje. Tai nereiškia, kad Rusija mato Lukašenką kaip savo nepakeičiamą sąjungininką. Jei šis kris, Kremlius turės pagrįstų lūkesčių manyti, kad ir naujieji vadovai nebus antirusiški (ypač dėl didžiulės Baltarusijos ekonominės, energetinės, kultūrinės priklausomybės nuo Rusijos). Jei Lukašenka visgi kažkokiu būdu išsaugos postą, jo pozicijos bus gerokai susvyravusios, ir Rusija galės plėsti savo įtaką Baltarusijoje dar labiau.

Dalintis:

About Author

Nuo 2016 metų liepos mėn. yra Rytų Europos Studijų Centro direktorius. Jis taip pat yra VU TSPMI politikos mokslų doktorantas ir dėstytojas, Harvardo universiteto Davis Centro, kuriame 2017-2018 metais su prestižine Fulbright stipendija dirbo tyrėju, nereziduojantis ekspertas projektams. Anksčiau L.Kojala dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams. L. Kojala domisi Europos integracija, Rusijos vidaus ir užsienio politika, Rytų partnerystės šalių raida, NATO ir saugumo studijomis, JAV užsienio politika, taip pat informaciniais karais. Apie tai yra skaitęs pranešimus tarptautinėse konferencijose. Jis komentuoja tarptautinės politikos aktualijas Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje, yra rengęs tekstus ar komentavęs tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip CNN, The Moscow Times, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų nacionalinės radijo stotys ir kt. 2019 tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą