Laikas sodinti pomidorus

Praėjusi savaitė atnešė liūdesio ir nerimo. Gal kiek keistokai nuskambės, bet man Graikijos ir Danijos princo Filipo, Edinburgo hercogo, karalienės Elžbietos II vyro, mirtis išspaudė ašarą. Viskas suprantama – nė vienas mūsų amžinai šios žemės laukų neravės.

Princas gyveno ilgai, nežinau, ar visą laiką laimingai, bet man buvo ištikimybės, drąsos ir atsakomybės etalonas. Visgi labiausiai žavėjo jo humoro jausmas, dėl kurio sulaukdavo daug kritikos, net pašaipų. Psichologai ir istorikai galbūt nagrinės, kad tai buvo gynybinė reakcija, užimant atsakingas ir nelengvas pareigas: būti šalia karalienės ir visad būti jos ramsčiu. Man jo juokai praskaidrindavo dieną, nes rodė, kad visi mes esame žmonės, o žmonės, turintys humoro jausmą, visada patinka. Kad ir kaip būtų, su Filipo mirtimi, regis, baigiasi tam tikras istorijos tarpsnis.

Nerimą kėlė Rusijos kariuomenės artėjimas prie Ukrainos sienos. Galima svarstyti, kad tai tik Vladimiro Putino noras nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų, bet griežta vakarų valstybių vadovų reakcija rodo, jog situacija itin nestabili ir šalia parako statinės nederėtų rūkyti, nes pakvipo nauju pasauliniu karu. Ar reikia apie tai daug kalbėti ir jaudintis, jei nelabai ką galime pakeisti, yra retorinis klausimas, tik suvokti, kad gyvenimas labai trapus, verta.

Visgi kasdieniai rūpesčiai nustelbia globalių audrų griaustinių garsą. Atėjo pavasaris, derėtų pomidorų daigus daigstyti ir bulves į dirvą berti. Tik tas piktasis kovidas planus jaukia, ypač kai kasdien sulaukiame šimtų pranešimų iš žiniasklaidos ir politikų. Jie ir bauginantys, ir kartais vienas kitam prieštaraujantys, todėl šios Vyriausybės link lekia vis daugiau kritikos strėlių. O kaip nelėks, jei atrodo, kad  kairė nežino, ką daro dešinė. Gali būti, kad klystu, bet bent jau viešoji komunikacija tikrai nėra šios Vyriausybės stiprioji pusė. Nepasiilgau kasdien kažkada visuose televizijų kanaluose šmėžavusio Aurelijaus Verygos, bet nežinia kodėl jį žydruosiuose ekranuose pakeitė Aušrinė Armonaitė. Ar tikrai ekonomikos ir inovacijų ministrė tautai turi pasakoti apie skiepų pasą (nesvarbu, kaip jį pavadinsi)? Neabejoju, kad kelias savaites pirmyn atgal viešoji erdvė bus užimta diskusijomis, reikia tokio dokumento ar nereikia. Spjaunu per kairį petį, kad Ukrainoj nenutiktų kas nors blogesnio ir niekam nerūpės, pažeistų toks pasas žmogaus teises ar nepažeistų. Su Stambulo konvencijos burbulu mėnesį pratempėm ginčydamiesi apie nieką. Susidaro įspūdis, lyg gudrus manipuliatorius vis kaulą numeta pagraužti ir „padiskutuoti“, kaip vasarą smėliukas Lukiškių aikštėje daugelio smegenyse kvailumu girgždėjo.

Vis norisi tikėti, kad dabartinis ministrų kabinetas įsivažiuos, nes iš vienos pusės jame atsidūrė daug jaunų politikų, kita vertus – politinės patirties jie turi, tik kažin, ar ambicijos kartais nenusveria vykdomosios valdžios atsakomybės. Ką žinome apie žemės ūkio, aplinkos, socialinės apsaugos ministrų darbus? Nelabai daug, tikėkimės, kad tyliai ir nuoširdžiai dirba, o nelenda pasigirti apie planus.

Visi supranta, kad pagrindinis Vyriausybės uždavinys – suvaldyti pandemiją, tačiau vakcinacija vėluoja ir šiame procese įnešama vis daugiau chaoso – tvarka kartais keičiasi jau ne kas dieną, o kas valandą. Iš įvairių institucijų sklinda skirtinga informacija – regis, kad centrinė valdžia nebežino, kas darosi savivaldybėse, o šios nežino, kas Vilniuje vyksta. Nelengva patarti, bet norėtųsi, kad sumaišties būtų mažiau ir pomidorų daigus ramiau į šiltnamį keltume.