Šios istorijos herojų vardai taip stipriai susipynę su tikraisiais geriausių Lietuvos aktorių vardais, kad privalau pasirinkti. Ir jau pasirinkau: idant anksčiau įspėtumėte, apie ką šio savaitgalio rašinys, tebūnie – Vardai Tikrieji.
Tik vėl – eilinį kartą – privalau atsiprašyti jaunesnių. Tų, kurie vos per trisdešimtmetį persirito, ir tų, kurie mano, kad „Giminių“ dešrelės yra tik pusseserėms, pusbroliams ar dėdėms ir tetoms skirtos. Yra kitaip. Ir tiems, kurie tai žino, tiesiog privalau priminti keletą per televiziją matytų, tačiau atminties kiek pablukintų situacijų.
Na, pavyzdžiui, tikrai pamenate, kaip meistriškai ir profesionaliai neprilygstamoji Regina Varnaitė žemėn kasė stiklainį su pinigais! Gražiai užkasė, operatorius gražiai nufilmavo, o režisierius Saulius Vosylius gražiai pasiūlė pereiti prie kito epizodo. Bet ne, ne viskas čia pasakyta. Kai režisierius aktorę pagyrė, girdi, dėkui, kad viskas vienu ypu nufilmuota, toji taip pat žodžio kišienėje neieškojo. Mostelėjo ranka ir atsakė: „Vaikeli, įpratusi esu, ne pirmąsyk pinigėlius užkasinėju…“
Šiandien jau niekas nežino, kaip ten iš tikro būta: bravūra tai ar varnaitiški šposai? Ir niekas niekada nesužinotų dar kitos, dar įdomesnės kūrybinės virtuvės paslapties: apie arklį. Mat vienas filmo (jūs gi jau supratote: mes pasakojame apie daugiaserijinį filmą) epizodas buvo filmuojamas šalia Grigiškių, o kitas – visai kitoje pusėje – net už Naujosios Vilnios. Ir, rodos, nieko tokio, dažnai taip scenarijuje būna. Tačiau tik filmavimo dieną režisierius suprato: abiejuose epizoduose turi būti tas pats vežimas, traukiamas to paties arklio! Arklys su savo vežimu per sostinės kamščius – nors tuomet jie buvo gerokai mažesni – niekaip nepravažiuos. Pervežti? Pinigai tam nenumatyti! Bet Lietuvoj (bent jau tuomet) – būta gerų žmonių: panašų arklį ir panašų vežimą surasti padėjo draugiškas girininkas.
Na ir dar vienas klausimas, tuomet – prieš daugelį metų – ištartas cirko artistą Marijaną Sigismundą seriale vaidinusio Rimgaudo Karvelio: „Kur tu matei valstybę be savo profesionalaus cirko?“ Anuomet, nepriklausomybės pradžioje, šie žodžiai nuskambėjo kaip nesuprasto menininko dvasios šauksmas. O šiandien skamba kitaip. Todėl dažnas mūsų šiandien net to cirko adresą nurodyti gali: jis maždaug ten, kur Gedimino prospektas atsiremia į Neries upę. Arba aš klystu. Nes Knygoje šio pastebėjimo nėra.
Ir nuo šios akimirkos gudresnieji pajuto: pateko į iš anksto paspęstus spąstus, nes ne apie pirmąjį lietuviškąjį serialą „Giminės“ mes čia jums pasakojame. O apie knygą, tuo pačiu pavadinimu „Giminės“. Tos knygos paantraštėje – dar keturi trumpučiai žodžiai: „Taip jie jas kūrė“. O jei atversite titulinį puslapį, jame rasite ir visų filmo serijų scenarijų autoriaus – rašytojo Broniaus Bušmos sentenciją: „Mūsų nedaug. Ar patinka, ar ne, gal prieš Jūsų valią, bet mes – giminės“…
Jaunesniems priminsiu: pirmąsyk miestų gatvės ištuštėdavo, kai vienintelė televizija Lietuvoje – LTV – žadino tautą ir ėmė transliuoti „Atgimimo bangą“. Sunku buvo patikėti, kad Galima Tai Girdėti! Antrąsyk panašus jausmas pasikartojo, kai ekrane rodytos pirmosios „Giminių“ serijos, nes – vėl negalėjome tuo patikėti! – televizija pasakojo tai, apie ką tik savo virtuvėse drįsdavom padiskutuoti: ir apie vis drąsėjančių Gariūnų „berniukų“ siautėjimą, ir apie pirmąsias lietuviškos mafijos apraiškas, ir apie skaudžias žemės grąžinimo (negrąžinimo) procedūras.
Buvo metas, kai su dideliu noru skaitydavome (kartais net pirkdavome) užsienio pavyzdžiu išleistus lietuviškus žinynus „Kas yra kas?“ Šiandien jau beveik visi į šitą klausimą esame sau atsakę ir kas yra kas – mintinai žinome. Bet štai, jei norite prisiminti didžiąsias lietuviškos aktorystės asmenybes (visoms išvardyti vėl neturim nei laiko, nei galimybių), tai Broniaus Bušmos knyga „Giminės“ į jūsų jaunystę jus tikrai sugrąžins. Ir vėlei akimirkai susitiksite su Leonardu Zelčiumi, Antanu Šurna, Vaiva Mainelyte, Regina Arbačiauskaite, Daliumi Mertinu, Gediminu Girdvainiu, Vytautu Tomkumi, Ilona Balsyte, Regimantu Adomaičiu, Vytautu Paukšte. Ir su kitais.
Ir televizijos istorija besidomintieji knygoje ras tai, apie ką jokie laikraščiai niekada nerašė: apie neapgalvotas reformas, kai kurių TV vadų pasipūtėliškumą ar visišką dalyko neišmanymą (atmenu: vienas nuolat besikeičiančių LTV generalinių direktorių atėjo į „Panoramos“ redakciją… pasiskolinti automobilio, nes, girdi, kažkur darbo reikalais pavažiuoti reikia. O kai paklausėme, kas gi personalinei mašinai atsitiko (sugedo?), tas naujasis generalinis nustebo: tai ir aš turiu mašiną?).
Patarasis įvykis – ne iš „Giminių“ scenarijaus. Bet papuošti jį galėjo, nes ir viena paskutiniųjų B.Bušmos knygos istorijų – apie scenarijus. Mat, valdžioms nuolat besikeičiant, dvylika paskutiniųjų „Giminių“ serijų liko… net neperskaitytos.
Paskutinė žurnalistinė asociacija, žiūrint į viršelyje įspaustas BB (Bronius Bušma). Kur jau mačiau šias raides? Ogi Tauragėje: jomis pažymėta ir Birutės Baltrušaitytės biblioteka. Jei autorių pakviestų, vakaras galėtų tapti prisiminimų vakaru. Galbūt.