Ministre, sėskite – du

Rugpjūtį prekybos centrai paskelbė apie artėjančią rugsėjo 1-ąją. Mokyklinių prekių mugės, sąsiuvinių ir aplankalų, rašymo priemonių stendai matomiausiose prekybos vietose tarsi ragino tėvus nepamiršti: nors už lango dar vasara, mokslo metai jau čia pat. Jiems derėtų pasiruošti iš anksto, o ne paskutinę dieną grūstis parduotuvėse su kitais žiopliais. Dabar laiko visai nebeliko, o klausimų šiemet kur kas daugiau. Ne tik kiek sąsiuvinių pirkti, bet ir kaip viskas vyks pandemijos fone?

Manau, kad švietimo, mokslo ir sporto ministrui Algirdui Monkevičiui vertėtų dažniau apsilankyti prekybos centruose. Gal toks priminimas suveiktų, paskatintų planuoti bent keliomis dienomis į priekį. Kol kas susidaro įspūdis, kad Monkevičius, kaip tikras „pirmūnas“, birželio 1 d. išėjo pro mokyklos duris ir apie sugrįžimą pagalvojo ne anksčiau nei rugsėjo 1 d.

Chaosas susidaro stebint viešąją erdvę, mokytojų pasipiktinimą ir mechanišką Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovų veblenimą, bandantį įtikinti – „pasiruošėme“.

Karantino metu viskas buvo daugiau ar mažiau aišku – virtualus mokymas ir tiek. Kokie to virtualaus mokymo rezultatai, paaiškėjo per egzaminų sesiją, kai matematikos egzamino neišlaikė net 30% abiturientų.

Dabar viliamasi, kad apsieisime be nuotolinio mokymo, kad mokymosi procesas vyks sklandžiai, nuo pat rugsėjo. Vis dėlto mokytojai kalba kitaip: anot jų, instrukcijas rašė žmonės, kurie akivaizdžiai nėra dirbę mokykloje ir nieko nesupranta. Todėl ir ministerijos planai yra keisti, netgi neįgyvendinami. Stinga apsaugos priemonių, niekas negalvoja apie mokytojų saugumą; mokytojų darbo krūvis kone padvigubės. Tad jau šiandien galima prognozuoti: sklandžiai mokslo metai nepraeis.

Kokios bus pasekmės – nuspėti nei labai lengva, nei labai sunku. Galbūt mokyklų nereikės uždaryti, kaip teko daryti pavasarį, bet bent vienas COVID-19 atvejis gali paralyžiuoti bet kurios mokyklos veiklą. Atsakomybė kraunama ant tėvų pečių, nors nėra aiškiai formuluojama ir pristatoma. Pavyzdžiui, numatoma, kad vaikų temperatūra mokykloje nebus matuojama – tėvai turės pasirūpinti, kad jų vaikas netyčiom, pats to nesuprasdamas, neišeitų į mokyklą sirgdamas. O jeigu, tarkime, prastai besijaučiantis vaikas ims tėvus įtikinėti, kad jam ateiti būtina, nes laukia kontrolinis darbas? Kad jis – abiturientas, tad negali sau leisti švaistyti laiko? Arba atvirkščiai – rudenį subjurus orams, į kiekvieną kostelėjimą ar nosies tekėjimą reikės reaguoti kur kas atidžiau. Ar gebės tėvai ir vaikai atskirti lengvą peršalimą nuo grėsmės visai bendruomenei?

Per karantiną ir po jo mačiau ir girdėjau daugybę istorijų. Yra žmonių, kurie kaukių dėvėjimą laiko lobistų sąmokslu, yra žmonių, kurie iki pat šiol neigia COVID-19 grėsmę, yra žmonių, kurie sirgdami bastosi po visas viešojo maitinimo įstaigas ir barus. Tokie žmonės gyvena mūsų visuomenėje, jie irgi turi vaikų – ir iš jų tikimasi sąmoningumo.

Reikalauti, žinoma, natūralu ir netgi būtina. Tačiau šiuo atveju susidaro įspūdis, kad sąmoningumo reikalavimu maskuojamas ministerijos neįgalumas. Kodėl planai pradėti skelbti tik dabar? Kodėl jų nebuvo dar birželį ar liepą? Kodėl šie žmonės jau netrukus, kai prasidės priešrinkiminiai debatai ir pažadų dalinimo metas, mušis kumščiu į krūtinę ir kartos: „Švietimas – mūsų didžiausias prioritetas“?

Nemeluokite. Švietimas prioritetu tampa tik rinkimų metu. Paskui visi supranta, kad padėčiai gerinti reikia daugybės lėšų. O jas juk geriau panaudoti visokių gatvelių asfaltavimui.