Palinkėkime vieni kitiems ramybės

Šis „Tauragės kurjerio“ numeris yra šventiškas, kalėdinis. Man šv. Kalėdos visada buvo ir yra išskirtinė šventė, gal dar šv. Velykos.

Tą nuotaiką atsinešiau iš šeimos, iš kasmetinių tradicijų ir pagarbos joms.

Vaikystėje nelabai suprasdavau pačios šv. Kalėdų prasmės, bet gerai prisimenu, kad bobutė Uršulė, kuri gyveno kartu, griežtai vyresniam broliui drausdavo garsiai klausytis muzikos. Prisimenu, kaip kelis kartus, šalčiui tvoras braškinant, pasiėmę kirvį ir mažą pjūkliuką, tyliai sėlindome į mišką eglutės parsinešti.

Nežinau, ar dėl to, kad girininkai iš tikrųjų norėjo saugoti gamtą, ar kad okupacinė valdžia bandė sugriauti tradicijas ir bendruomeniškumą bei Kalėdų senelį pakeisti seniu šalčiu, kuris ateina tik per metų sandūrą iš Maskvos, miškas skambėdavo nuo jų įspėjamųjų švilpukų: „Kalėdoms nukirsi eglutę, baisi bauda laukia“.

Nepagavo, o eglutę puošdavom kasmet ir nekantriai laukdavom dovanų, kuriomis mama pasirūpindavo.

Prie Kūčių stalo sėsdavome vėlai vakare, nes sistema tomis dienomis vis kokių darbų sugalvodavo. Mama ir tėvas (kai būdavo ne kalėjime ar laiko neleido tremtyje) grįždavo nusiplūkę, brolį ir sesę irgi ilgiau mokykloje ar universitete užlaikydavo.

Todėl su bobute nuo ankstyvo ryto turėdavome darbų – aguonas grūsti, luobeles nuo kviečių sijoti, kisielių virti, namus tvarkyti.

Kitą dieną visi suaugusieji turėdavo eiti į darbą, jokių kalėdinių atostogų nebūdavo. Bet kažkokia sunkiai nupasakojama Kristaus gimimo šventės nuotaika likdavo ir lieka. Su Kristaus gimimu užgimė ir viltis.

Dalinuosi prisiminimais, nes šiemet šv. Kalėdas visi sutiksime kitaip nei buvome kelis dešimtmečius pratę.

Lietuva ir pasaulis užsidarė daug mažesnėje erdvėje, įvairūs suvaržymai bei jau banaliai skambantys šūkiai, kad privalome likti namuose ir saugoti savo artimuosius, net erzina.

Šiandien grįždamas namo, netikėtai pamačiau keistoką tvorą kelyje, ant kurios kabėjo ženklas „plyta“. Aštuoniolika metų šis kelias vedė į namus, todėl turbūt pažeidžiau taisykles, ją apvažiuodamas. Vėliau sužinojau, kad taip Vilniaus savivaldybė bando riboti automobilių srautus ir kad visi, šias taisykles ignoravę, bus baudžiami. Kodėl tokiomis keistomis tvorelėmis reikia „riboti  eismą“, viešojoje erdvėje paaiškinimų nebuvo. Iš pradžių spjaudžiausi piktindamasis, kodėl šalia „tvorelės“ nėra bent pareigūnų automobilio, kodėl nėra daugiau informacijos, bet paskui atlėgo – sumokėsiu baudą ir priimsiu kitas nuobaudas, jei tokios priemonės padės stabdyti viruso plitimą.

Tikiuosi, kad Tauragės pareigūnai turi daugiau proto ir jums keliai namo neuždaryti, o savivaldybė moka paaiškinti savo sprendimus. Žinau ir tai, kad nedidelės emocijos negali  iš manęs pavogti artėjančios šventės, nes didžiausios bėdos kaupiasi mūsų smegenyse, o ne išorėje.

Šįkart prie Kūčių stalo negalės prisėsti daug man artimų žmonių. Vienus pasišaukė Dievas, kiti dėl karantino liks savo ar senelių namuose, dalis pasijaus vieni ir vieniši.

Gražiausia šv. Mišių dalis man yra raginimas palinkėti vieni kitiems ramybės. Visai nepažįstami žmonės spausdami vieni kitiems rankas ar iš tolo linkteldami – šypsosi. Tai sušildo širdis ir leidžia pajausti bendruomeniškumo jausmą, kad esame ne vieni ir Kristaus meilė gyvena su mumis ir tarp mūsų.

Sėsdami prie Kūčių stalo palinkėkime šalia esantiems ramybės ir prisiminkime visus mums brangius žmones, kurie negali būti kartu. Gražių švenčių ir ramybės Jums, mieli skaitytojai.