Pasakėlės iš rūsio Nr.2

Numeris pavadinime yra todėl, kad primintų, jog vienas toks rašinys „Tauragės kurjeryje“ jau buvo. Jis publikuotas gegužės pabaigoje ir reikia pasakyti, kad per tą laiką nieko ypatingo mūsuose nenutiko. Beveik nenutiko.

Tik, jei imtume remtis oficialiais skaičiais, sužinotume, kad pirmąsyk per pastaruosius 23-ejus metus (taip sako „Vilmorus“ ir šio tyrimų centro direktorius Vladas Gaidys) buvo pasiektas žemiausias pasitikėjimo žiniasklaida (o tuo pačiu ir televizija) procentas: tuo, ką rašome, ir tuo, ką rodome, netiki jau kas trečias Lietuvos pilietis. Beje, šio rašinio autorius mano, kad ir šitas skaičius yra papudruotas, o randai – uždailinti.

Dabar kiti – mažiau oficialūs ir iki galo dar nepatvirtinti skaičiai. Turiu pagrindo jais patikėti. Mat praėjusiais metais – vėl, anot sociologų, – žiūrovų, besidominčių baisuokliniais, t.y. siaubo, filmais buvo vos keturi iš dešimties. Per metus tokių žiūrovų pagausėjo trečdaliu. Kodėl taip atsitiko, tikriausiai žinote ir jūs. Bet kai kurie sako, kad jau šiandien gali tai paaiškinti: nuvargino Covid‘as, įgriso politikų rietenos ir nebesinori klausytis pranešimų apie tai, kas dar pabrangs. Ir kadangi serialas „Monika nori meilės“ yra visai ne apie meilę, o daugiau apie rytmetinį dantų valymą, tai lietuviškasis teležmogus vis dažniau atsisuka į užsienio TV. Mat ten rodomi „siaubiakai“ tvirčiau suręsti, geresne technika nufilmuoti ir – dažnai tai būna lemiamas veiksnys – „pasakėlės“ ten tokios šiurpą keliančios, kad… norisi jų dar. Nes tokia žmogiškoji prigimtis, apie kurią nedažnas susimąsto.

Kada paskutinįkart mąstėte apie štai tokį pasaulio surėdymą: kas būtų atsitikę, jei mūsų planeta atsidurtų tik vos vos – keliais milijonais kilometrų – arčiau saulės? Ar tikrai sudegtume? O jei keliais milijonais kilometrų toliau? Ar tikrai į vientisą ledo gabalą jau seniai būtume virtę? Žinoma, apie tai negalvojote. Galvoja apie tai tie, kuriems pavesta pasakėlėmis pripildyti mūsų galvas. Idant užmirštume nesmagumus, kurie arčiau.

Kol dar nesate pakalbėję su astrofizikais, galite tai laikyti sąmokslo teorija. Tačiau! Nė vienas tikras specialistas jums negarantuos, kad tame labai mums tinkančiame atstume nuo Saulės visuomet taip ir suksimės. Žemės orbitą gali pakeisti daugybė veiksnių: ir atsitiktinis meteoritas, ir atominis karas (gąsdinimai vis garsėja). Sakote, kad nesulauksite ir jums tai nerūpi? Bet negi jums iš tikrųjų nerūpi jūsų anūkai?

Ir štai vieną dieną po kažkokio nesuprantamo ir nenuspėjamo atsitikimo Visatoje Žemė ima tolti nuo Saulės. Mes dar to nejaučiame, mūsų laikraščiai vis dar rašo apie visuotinį atšilimą ir apie tai, kaip su juo kovoti. Tuo metu planeta jau ima vėsti: po nedaug, vos po 0,5 laipsnio (Celsijaus) per metus. Ir tik tada jus apima keista nuojauta, kad kažkas darosi: banginiai metėsi iš vandenyno į krantą, pakito ir kitų gyvūnų (jie jautresni už mus) elgesys. Dar po dešimties metų – kai vidutinė temperatūra sumažėja vos 3 laipsniais – ima mažėti dirbamosios žemės plotai. Po 15 metų jau visą Šiaurės Ameriką kausto šalčiai ir ledas. Keliai nebeišvažiuojami, automobilius iš po sniego sunku atkasti. Gyventojų Žemėje liko tik pusė: 4 milijardai. Nes nebeprasimaitina. O gudriausieji (ir turtingiausieji) su visa savo panešama manta kraustosi arčiau pusiaujo. Bet vietiniai gyventojai nenori priimti, nes mes – ekonominiai migrantai. Todėl visi – tie, kas gudrūs – vaikšto ginkluoti.

Šąlančiam orui nuolat besimaišant su šiltesniu kyla didžiulės audros, viesulai ir tornadai. O Žemė iš lėto vis tolsta nuo Saulės, kuri dabar jau nešildo, o tik šviečia: kaip Mėnulis. Dar po penkerių metų Majamio paplūdimyje – jau minus 37 laipsniai. Bet Žemė egzistuoja. Ir egzistuos tol, kol joje pakaks energijos. Todėl net per šalčius likęs 1 milijardas Žemės gyventojų stato atomines elektrines. Bet sekasi sunkiai.

Jūs, žinoma, žinote: 99 procentus mūsų atmosferos sudaro deguonis ir azotas. Tačiau Žemė nuo Saulės vis tolsta, šaltis vis labiau kausto mirštančią planetą. O gyvi dar likę mokslininkai įspėja: kai bendroji temperatūra pasieks minus 179 laipsnius (prisitaikius ir tokioje galima išgyventi: nes gi žadame skristi į kosmosą!), atsitiks tai, kas nebepataisoma. Azotas ir deguonis suskystės Ir tai bus paskutinis lietus Žemėje. Nes be atmosferos planeta liks visiškai nuoga: ją bombarduos asteroidai ir meteoritai.

O kuo iki vakar kvėpavome? Kodėl dar gyvi? Todėl, kad įsirengėme požeminius miestus su dirbtine atmosfera. Gyvename – kaip XXI amžiaus laikraščiai rašė – dirbtiniuose burbuluose. O energija iš kur, jei Saulė nebešildo?

Ji rasta. Ir tai padėjo išsigelbėti. Nesvarbu, kad mūsų jau tik keletas milijonų belikę. Bet gyvename saugiai: po žeme. Mat energijos, kurią Žemė yra sukaupusi savyje, turi pakakti bent keletui milijardų metų. Tik vaikai mūsų keisti: po žeme gyvenantys ir niekada Saulės nematę…

O dabar atsibuskite. Tai buvo tik sapnas. Ir šildymo kainos mums jau nebėra didelės.