fbpx

Paslaptys, užpiltos žvyru

Dalintis:

Sakinį, atrodo, šiek tiek suvaldau, o piešti – ne itin sekasi. Tačiau, jei tektų pasirinkti aprašyti ar nutapyti Siaubą ir Baimę, imčiausi teptuko. Žinoma, visuomet yra patikrintas trečias variantas – nufilmuoti ir parodyti. Tačiau ir į tuos filmuotus kadrus dabar žvelgiu su baimės ir neramumo doze. Žinau, kad nė vieno, tą košmarišką įvykį prieš 27-erius metus filmavusiojo, šiame pasaulyje jau nėra.

Prie ekrano visuomet traukia vaizdai, kurių nesi matęs ar patyręs. Ir todėl pirmąsyk atvirai imuosi naujo dokumentinio filmo apie kelto „Estonija“ žūtį reklamos. Kaip keista bebūtų, žiūrėdamas tuos kadrus, pamiršti ir visuomenės susipriešinimą, ir politiką, ir net kovidą. Kartais norisi užsimerkti ir nebematyti. Bet smalsumas – didesnis. Ir ne dėl aštrių nerežisuotų kadrų (pavyzdžiui: prašmatni vakarienė bare, šokiai ir dainininkas laive, kuris jau po pusvalandžio nugarmės į aštuoniasdešimties metrų gylį). Arba retai Baltijoje regimos dešimties metrų aukščio bangos. Naktį. Kai nepaprastai greitai skęstančiame kelte akimirksniu užgęsta visos šviesos, kai nebeveikia joks ryšys, o į pagalbą skubantiems gelbėtojams nebelieka  galimybės pranešti tikslias katastrofon pakliuvusio laivo koordinates. 150 metrų ilgio keltas naktinėje putojančioje jūroje tampa į pagalbą lekiantiems neįžiūrimu. Dar – gyvu likęs katastrofos liudininkas sako, jog žmonės lipo vieni kitiems per galvas, o jis tematė rėkiančią ir prie savęs dukrą glaudžiančią moterį. Tačiau tik matė, riksmo nesigirdėjo nes šaižiai kaukė skęstančio laivo sirenos. O paskui –  ir jos nutilo.

Dar vienas momentas tarsi iš siaubo filmo. Supratęs, kad absoliučioje tamsoje skęsta 989 žmonės, vienas iš 137 (tik tiek žmonių buvo išgelbėta), prisiminė turįs fotoaparatą su blykste. Ir spaudė tą blykstę, į šonus nukreiptą, kad gelbėtojai žiburėlį pamatytų. O po daugelio mėnesių – kuomet juostą prisiminė bei išryškino – dar didesnis siaubas apėmė: joje, tarsi vaiduoklis, netoliese ant žemės sėdintis, pasipuošęs ir ramiai mirties laukiantis bendrakeleivis.  Iki šiol nežino jo nei vardo, nei pavardės. Tiesiog – vienas iš 852  tąnakt žuvusiųjų.

Į kelionę Talinas–Stoholmas tąsyk išsiruošė ir klasiokai. Trylika vienos mokyklos dešimtokų. Vienai iš tų trylikos tame laivo linksmybių bare kažkodėl suskaudo galva, ir ji, atsisveikinusi, nuėjo miegoti. Į savo kajutę. Vienintelė iš trylikos ir išsigelbėjo. O kada po nelaimės grįžo į mokyklą, teko klasę iš naujo formuoti, nes kokia gi klasė be dvylikos žuvusių klasiokų? Ir kokia gi katastrofa be sąmokslo teorijų. Jų – ne viena.

Didžioji dauguma „Estonijos“ keleivių buvo pagyvenusio amžiaus švedai. Keliavo ir suomiai ir trys lietuviai. Iš mūsų tautiečių išsigelbėjo tik vairuotojas iš Panevėžio – dabar JAV gyvenantis Artūras Tamašauskas. Bet jis apie katastrofą nelinkęs daug pasakoti. Kaip, beje, ir dauguma kitų išsigelbėjusių. Nes, sako (žinoma, tai tik gandai), kad ne vienas, daugiau nei leistina apie ją pakalbėjęs, taip pat šios dienos nesulaukė. Pavyzdžiui, savarankišką tyrimą atlikęs švedų politikas Addas Engstromas, mirė nuo širdies smūgio kelios dienos prieš paskelbiant tyrimo rezultatus. Atsitiktinumas? Gali ir taip būti. Tačiau kalbos sklando visokios.

Oficiali versija: apie 1 valandą nakties dėl bangų ir vandens slėgio atitrūko kelto priekinis skydas ir vanduo pradėjo plūsti į automobilių denį. Keltas ėmė skęsti.

Kitos (neoficialios) versijos. Pirmoji – sprogimas laive. Diversija paruošta iš anksto, nes, esą, keltu į Švediją buvo gabenami ginklai, atitekę Estijai iš pasitraukusios Rusijos armijos. Antroji versija – sprogo slapta laive vežami sprogmenys. Todėl iki šios dienos nežinoma, kur dingo laivo kapitonas. (Sako, palaidotas laive. Tačiau kažkas matė jį gyvą ir po katastrofos). Trečioji versija – bomba viename iš sunkvežimių.  (Vokietijos žurnalistė, nusileidusi į jūrą žūties vietoje, pasakojo, kad net 2018-aisiais dar matė nesprogusių, tačiau prie borto pritvirtintų sprogstamųjų paketų. Didžioji dalis tyrėjų yra patikėję ketvirtąja versija: girdi, į keleivinį keltą įsirėžęs povandeninis laivas. Iš tikro patvirtinta, kad viename laivo šonų – žemiau vaterlinijos – yra daugiau, kaip dviejų metrų plėštinė metalo „žaizda“. Kalbama, kad jei tokią „žymą“ būtų palikęs rusų povandeninis laivas, tai pasaulis ir šiandien apie tai tekalbėtų. Tačiau žinomas kitas faktas – tuo metu Baltijos jūroje vyko karinės Švedų laivyno pratybos. Todėl incidentą kartu su estais ir suomiais tyrę švedai, reikalą gražiai „užtrynė“. (Primenu, visa tai – tik versijos). Bet nemažiau iškalbingi yra ir niekuo nepaaiškinami katastrofos faktai. Štai jie: nors pagalbos laivai į katastrofos vietą atplaukė maždaug po valandos, realus gelbėjimas prasidėjo tik po 4 valandų. Išgelbėję žmones laivai į krantą neplukdyti dar apie 15 valandų, kažkodėl sukinėjosi katastrofos vietoje. Kelto skylė – ta, kur pramušta žemiau vaterlinijos, neperseniausiai užpilta žvyro sluoksniu, girdi, taip saugant žuvusiųjų ramybę…

Jūs nepavėlavote. Rytoj (šeštadienį) 22 valandą kanale „Discovery“ – antroji sunkaus televizinio tyrimo serija. Ir ji – dar ne paskutinė.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą