Porinkiminė protestų banga Baltarusijoje

Dalintis:

Sekmadienio vakarą ir pirmadienio naktį, paskelbus oficialių prezidento rinkimų apklausų rezultatus, Baltarusijoje sprogo pykčio burbulas.

Tūkstančiai gyventojų, nepatikėję, kad Aleksandras Lukašenka ir vėl surinko 80 proc. balsų, išėjo į gatves. Rinkimai, vykę iš esmės be tarptautinių stebėtojų ir griežto suvaržymo sąlygomis, tapo farsu. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su gausiai sutelktais jėgos struktūrų atstovais, šimtai žmonių suimta. Kai kurių balsavimo apylinkių atstovai, akis į akį susidūrę su protestuotojų spaudimu, turėjo pripažinti, kad Lukašenka ne tik nelaimėjo, bet ir patyrė triuškinančią nesėkmę. Oficialių skaičių tai, žinoma, nepakeitė.

Išvengti neramumų nepadėjo net ir kruopštus Lukašenkos režimo pasirengimas. Dar prieš balsavimą jis gąsdino visuomenę teigdamas, kad vienintelis laiduoja šalies stabilumą ir saugumą, kurį esą nori sugriauti priešiškos užsienio jėgos. Todėl šalies miestuose ne tik buvo dislokuotos sukarintos pajėgos, bet ir apribotas interneto ryšys, neveikė su opozicinėmis jėgomis siejamos žiniasklaidos priemonės.

Opozicijos atstovams dar anksčiau buvo užkirstas kelias dalyvauti rinkimuose. Tiesa, tarp kandidatų netikėtai prasibrovė Svetlana Tichanovskaja, nusprendusi žengti tokį žingsnį po to, kai jos vyras tinklaraštininkas Sergejus Tichanovskis buvo areštuotas ir negalėjo laiku užsiregistruoti kandidatu. Tapusi protestų simboliu, ji iškėlė vienintelį reikalavimą – surengti skaidrius rinkimus. Žmonės tuo patikėjo; Tichanovskajos mitingai įvairiuose šalies miestuose sutraukė per 60 tūkst. dalyvių, daugiausiai per šalies istoriją.

Ekspertai pripažino, kad Baltarusijos pilietinė visuomenė parodė beprecedentį aktyvumą. Jei anksčiau Lukašenkos režimas atrodė sunkiai pažeidžiamas, mat visuomenė nedemonstravo noro priešintis, dabar situacija kitokia.

Kodėl Lukašenka nusilpo? Tą lėmė mažiausiai kelios aplinkybės. Pirmoji – nuovargis; 26-erius metus šaliai vadovaujantis politikas nebesugeba įtikinti gyventojų, kad geresnio pasirinkimo negali būti. Antra – braška vadinamoji Lukašenkos „socialinė sutartis“ su visuomene. Lukašenka mainais už savo neribotą valdžią siūlė gyventojams šiokį tokį ekonominį augimą ir stabilumą, bet dabar savo įsipareigojimo įgyvendinti nesugeba. Pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas Baltarusijoje šiuo metu oficialiai siekia apie 430 eurų – atsižvelgiant į infliaciją, toks pats atlyginimas buvo ir prieš 10 metų.

Trečia – pandemijos kontekste prezidentas pasirodė silpnas. Baltarusijoje net ir oficialiai patvirtintų COVID-19 atvejų skaičius, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, yra apie 9 kartus didesnis nei Lietuvoje. Šiame kontekste Lukašenkos pasisakymai apie tai, kad nuo viruso apsaugos sauna ir traktorių vairavimas, skamba prastai. Galiausiai Baltarusijoje užauga nauja karta, tikinti, kad reformos yra įmanomos. Geriausia to iliustracija – 37-erių Tichanovskaja, netikėtai iš anglų kalbos mokytojos ir namų šeimininkės tapusi pokyčių šaukle.

Visgi tai nebūtinai reiškia, kad pokyčiai jau visai šalia. Lukašenkos režimas visomis įmanomomis priemonėmis sieks užkardyti kelią silpnėjimui. Bet negalima abejoti, kad prezidento legitimumas, net jei jis liks poste, yra smarkiai susvyravęs. Niekam nekyla abejonių, kad Lukašenka prarado visuomenės paramą, o tai skatins ir elito abejones. Be to, tuo gali bandyti pasinaudoti Rusija, jau ilgai siekianti gilinti integraciją su Minsku – kitaip tariant, kurti sąjunginę valstybę. Nors Lukašenka pastaruoju metu į tokias iniciatyvas žvelgė skeptiškai, nereikia turėti iliuzijų, mat būtent jo valdymo metu Baltarusija tapo visiškai priklausoma nuo Kremliaus ekonomikoje, energetikoje, saugumo politikoje. Dabar sustabdyti šiuos įsibėgėjusius procesus jau itin sudėtinga.

Dalintis:

About Author

Nuo 2016 metų liepos mėn. yra Rytų Europos Studijų Centro direktorius. Jis taip pat yra VU TSPMI politikos mokslų doktorantas ir dėstytojas, Harvardo universiteto Davis Centro, kuriame 2017-2018 metais su prestižine Fulbright stipendija dirbo tyrėju, nereziduojantis ekspertas projektams. Anksčiau L.Kojala dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams. L. Kojala domisi Europos integracija, Rusijos vidaus ir užsienio politika, Rytų partnerystės šalių raida, NATO ir saugumo studijomis, JAV užsienio politika, taip pat informaciniais karais. Apie tai yra skaitęs pranešimus tarptautinėse konferencijose. Jis komentuoja tarptautinės politikos aktualijas Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje, yra rengęs tekstus ar komentavęs tokiose žiniasklaidos priemonėse kaip CNN, The Moscow Times, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų nacionalinės radijo stotys ir kt. 2019 tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą