Papratimas – blogiau už prigimimą. Įsikandame kokį taip sakant, reiškias ar kitą žodelį taip, kad po to jis kaip tas velnias iš tabokinės. Iššoka neprašytas tada, kai jo mažiausiai reikia ir staiposi ant liežuvio. Dar liūdniau būna, kai mūsų elitas kaip šuo kiaulės pūslę ima tampyti kokią pasigautą sąvoką. „Vertybės“ seniai kruvinom ašarom verkia.
„Kyla visuomenės nepasitenkinimas dėl valdančiųjų bandymų jai primesti savo liberalias vertybes“, mostelėjo anądien Seimo valstiečių frakcijos seniūnė ir Karbauskio pavaduotoja partijoje Aušrinė Norkienė.
Ką tik rinkimus prapylusiai partijai kalbėti apie visos visuomenės nepasitenkinimą nugalėtojų vertybėmis nėra jokia vertybė. Greičiau jau bjauri yda – pasikėlimas į puikybę.
Bet tebūnie taip, kaip pasakyta. O jei taip, turėčiau paklausti, ar nekilo visuomenės nepasitenkinimas, kai vos atėję į valdžią valstiečiai primetė savo vertybes – uždraudė vyno žurnalus ir reklamą, prekybą vynu ir alumi sekmadieniais po trijų ir kasdien po aštuonių vakaro? Negana to, iš šimtų tūkstančių ligonių atėmė teisę primokėti už geresnį vaistą vietoj jo liepę visiems vartoti moraliai pasenusį medikamentą?
Visuomenei buvo primestos asmeninės Ramūno Karbauskio ir Aurelijaus Verygos vertybės ir jų fix idėjos, kurioms net ir dalis valstiečių nelabai pritarė. Ką kalbėti apie ministrą Jareką ir mums visiems primestas jo „vertybes“ – versti valstybines įmones apmokėti už jo kotletus ar dukros gyvenimą Seimo viešbutyje už dyką atsimokant premjerui po blato išasfaltuotu keliu.
„Vertybių“ sąvoka reikalauja apibrėžtumo. O jei taip, tai kokias tiksliai vertybes naujoji valdžia primetė visuomenei per tas 88 savo Vyriausybės dienas? Ogi jokių. Tebegalioja visos įstatymuose įrašytos R.Karbauskio ir A.Verygos vertybės. Nepakeista, net nesvarstyta nė viena, kurią galima apibrėžti kaip „liberalesnę tvarką“.
Bet šiuo atveju dera pabrėžti kitką: bet kuri valdžia – tiek buvusi, tiek dabartinė – vykdo tą programą ir įgyvendina tuos pažadus, už kuriuos per rinkimus nubalsavo žmonės. Tam ir rinkimai, kad nugalėtojai šį tą pakeistų pagal save.
Jau vien todėl rypavimai dėl visuomenei primetamų liberalių vertybių skamba veidmainiškai. Veidmainiškumas dvigubas, nes ar įsipareigojimas prieš tarptautinę bendruomenę nemušti moterų, neengti žmogaus dėl jo savimonės yra tik liberalų vertybės?
Tai bendražmogiškos vertybės. Vakarų demokratija juk ir vadinasi liberaliąja, o ne kokia kolchozine. Ji nė vienam geros valios žmogui akių nedrasko. Nebent Seimo valstiečių lyderė norėjo pasakyti, kad konvencija, draudžianti mušti moteris ir engti žmones dėl jų seksualinės orientacijos, suteikianti garantijas visiems piliečiams gyventi oriai, yra nusikaltimai žmonijai ir žmoniškumui?
Nors užmušk, nepatikėsiu, kad valstietė norėtų sugrąžinti Lietuvą į Vingių Katrės laikus. Todėl ir sakau, kad užsiciklinimas dėl vertybių pavojingas. Pinigai, kaip ir 35 tūkst. ha ariamos žemės, irgi vertybės, bet pažiūrėkit, kokiais šunkeliais tų vertybių siekimas nuvedė valstiečių partijos pirmininką ar prikrautu vandeniu prekiaujantį Kėdainių kunigaikštį.
Užsidarydami vertybių burbule politikai pamiršta dorybes, apie kurias šiuo vertybių tariamo gynimo atveju tik ir yra prasmė kalbėti.
Nuolankumas, o ne pasikėlimas į puikybę, išmintis, meilingumas, romumas, teisingumas, geranoriškumas, pagaliau dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Tai tvirtesnės nuostatos, rikiuojant žmogaus veiksmus ir net politines aistras. Padedančios gyventi dorai, nesipykstant su faktais.