Pro langą į dangų

Dievo pirštas. Visiems gerai žinomas posakis. Atėjęs iš Senojo Testamento epizodo, kuriame Dievas per Mozę varžosi su faraono žyniais, siųsdamas Egiptui trečiąją bausmę – tuntus uodų, kad faraonas susiprastų leisti pranašui išvesti žydus iš nelaisvės.

Ne, nesirengiu jūsų gąsdinti nei ant Egipto užleista bibline uodų knibždėlyne, nei britiška ar dar kibesne Pietų Afrikos koronaviruso atmaina. Nuo tų ir be gąsdinimų koktu.

Dievo pirštas, pamaniau, iš knygų lentynos kažkodėl išsitraukdamas istoriko F.Sliesoriūno knygą „1830–31 metų sukilimas Lietuvoje“. Nebuvau atsivertęs nuo studijų laikų. Bevartant topteli: o tai kada tas sukilimas prasidėjo?

Kovo 25-ąją. 190 metų nuo sukilimo pradžios. Raseinių matininkas K.Jawtokas su savo būriu užėmė Kelmę, paėmė į nelaisvę 6 caro karininkus ir 92 kareivius, paleido paimtus į rekrūtus valstiečius ir, sukvietęs miesto žmones, paskelbė sukilimą.

Jo pradžia Lietuvoje irgi kaip Dievo pirštas. Turėjęs kilti vėliau. Bet į Kelmės dvarą, kuriame išvakarėse sukviesti patikimi apylinkių bajorai liejo kulkas, netikėtai užsuko arklius supirkinėjęs caro armijos rotmistras Poplonskis. Būsimieji sukilėliai nespėjo net formų paslėpti.

Delsti nebebuvo galima. Jau kitą dieną sukilėliai, vedami B.D.Kalinowskio, Suchorzewskio ir Gružewskio, trimis kryptimis puolė ir užėmė Raseinius, nuginklavo 600 caro kareivių įgulą.

Nėra dvaro, miestelio, net pakelės, kuris neprimintų sukilimo. Vien sukilėlių vardų ir vietovių pavadinimai užima 25 knygos puslapius. Balandžio 3 dieną Pajūrio ir Tauragės apylinkėse F.Kybarto suformuotas sukilėlių dalinys išžygiuoja į Jurbarką. Po keleto dienų į Jurbarką ateis įsakymą su pulkininku Strawinskiu susijungti gavęs J.Urbanowicziaus 200 tauragiškių dalinys.

Monciewicziaus ir Huszczos šauliai netoli Sungailiškių ir Pužiškės kelių kryžkelėje miške stoja į kautynes. Paskui perbrenda Šunijos upelį ir įsitvirtina jo skardyje. Pritrūkę šovinių keli sukilėlių daliniai traukiasi į Pagramantį.

Iš Vaidilų dvaro netoli Tauragės B.D.Kalinowskio vadovaujamas „Žemaitijos pasiutėlių“ pulkas traukia į Šilalę. Iš Palangos besitraukiančius sukilėlius caro armija vejasi iki Tauragės.

Knyga įtraukia gerai žinomais pavadinimais. Tik ar šitų vietų žmonių atmintyje išliko pasakojimas apie 1831-ųjų sukilėlius? Jawtokas po sukilimo parašė prisiminimus, Kelmės muziejininkai jį prisimena per muziejų naktis. O kitus?

Carinės įgulos Palangoje vadas Renenkamfas su dviem grenadierių kuopomis, 90 kazokų žygiuoja per mano Užpelkių kaimą pro mano proprosenelių trobas, o gretimame Rūdaičių kaime „Žemaitijos pasiutėlių“ pulko sukilėliai pasitinka rusus ugnimi ir raitelių ataka. Užverda ilgas mūšis.

Vaikystėje lankiau Rūdaičių pradinę, bet apie tą mūšį niekas nepasakojo nė žodžio. Nebuvo tokio pasakojimo nei mano gausios giminės, nei kaimynų atminty.

O juk to sukilimo nuslopinimas paliko atvirą žaizdą. Caras Nikolajus I iš keršto uždarė Vilniaus universitetą, Pažaislio ir dar 13 vienuolynų bei jų mokyklų. 1840 m. panaikintas LDK Statuto galiojimas. Paryžiuje atsidūrė 1700 sukilėlių iš Lietuvos, įskaitant poetą A.Mickiewiczių.

Lietuviai ir lenkai pavadins tą išėjimą Didžiąja emigracija. Sukilėlių vadas, žemaičių bajoras P.Šemeta taps Belgijos kariuomenės kūrėju. Prie Kauno kovojusio 25-ojo pulko vado adjutantas I.Domeika bus internuotas Prūsijos Žuvininkuose, baigs Sorboną ir taps Čilės universiteto rektoriumi.

Istorija, kurios mano giminės atmintis neišsaugojo. Dedu knygą atgal į lentyną. Dievo pirštas.