Pro langą į dangų

Pasitaškymai pinigais, tokie madingi prieš metus, kai valdžia davė tam, kam tik sugalvodavo, raukiasi. Tai šen, tai ten pinigų ima trūkti. Kaip ir reikėjo tikėtis. O pirmiausia ten, kur sprendžiamos žmonių sveikatos ir gyvybės bylos – gydymo įstaigose.

Sveikatos apsaugos viceministrė anądien puse lūpų užsiminė, kad nuo liepos žadėto algų didinimo daliai gydytojų ir slaugytojų nebus.

Tie 25 mln. eurų, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo anksčiau numatyti medikų algoms didinti, permesti tiems medikams, kurie tiesiogiai gydo COVID-19 ligonius. PSDF rezervas balandį bus kaip lėkštė studentų bendrabutyje – suvalgyta ir išlaižyta.

Ką gaus tie medikai, kuriems valdžia pažadėjo, bet netesėjo? Viceministrės žodžiais raitosi migla – jeigu bus tas ir dar tas, o paskui anas, tai gal.

Pažadėjo – patiešijo, neišpildė – nesugriešijo. Tai, žinoma, liūdnas faktas. Ne pirmas toks ir ne paskutinis. Gal ir kalbėti apie tai būtų neverta. Ypač, kai toks force majeure – pasaulinė pandemija. Jei ne liūdnesnis faktas – mūsų požiūris į medikų darbą.

Jei dabar jūsų, mielas skaitytojau, paklausčiau, ar mes savo mokesčiais išlaikome gydytojus ir slaugytojus, ar vis dėlto jie patys, kaip ir mokytojai, profesoriai, kiti profesionalai, užsidirba algas už savo suteiktas paslaugas ir mes net liekam jiems gerokai skolingi, ką atsakytumėte?

Spėju, kad dauguma rinktųsi pirmąjį variantą. Mano spėjimas nėra laužtas iš piršto. Neišeina iš galvos kažkuriame didžiųjų portalų įdėtas teisuolio paciento toks skundas. Žmogus įkalė, jam suskaudo pilvą. Jį, lengvai įšilusį, atvežė su greitąja į ligoninę ir, jūs tik įsivaizduokite, priėmimo skyriaus gydytojai neskubėjo apie jį šokinėti. Teko laukti.

Pasipiktinęs suraitė skundą į nacionalinę žiniasklaidą. Kad štai jis moka mokesčius, o kaip šitie  su juo? Taip ir parašė: mano mokesčiais išlaikomi gydytojai nieko nedarė.

Žmogau, ar bent supranti, ką kalbi? Formaliai gal ir taip. Bet atsiskaičiuokite 6,98 proc. nuo savo algos, kuriuos kas mėnesį skiriate PSDF, ir turėsite konstatuoti, kad net tvarsčiams tų tavo „mokesčių“ neužteks. O pensininkai, studentai ir moksleiviai nė tiek neskiria. Valstybė už kiekvieną jų primeta pusę tos jau ir taip mizeriškos sumos.

Kas lieka gydytojams? Katės ašaros. Medikai yra lyg kareiviai rekrūtai, valstybės sprendimu mobilizuoti mūsų gydyti už įkainius, kuriuos valstybė nusirašė iš lubų. Kiek norim, tiek ir mokam. O norim po nedaug.

Jei valstybė būtų leidusi mums patiems už tuos 6,98 proc. nuo algos pirktis gydytojų ir slaugytojų paslaugas, mokėtume tiek, kad žemė iš po kojų išslystų. Nes medicina visame pasaulyje – geriausiai apmokama profesija.

Prieš kelerius mano dukra amerikietė Vilniuje susilaužė koją. Mūsų sveikatos draudimo neturėjo. Eidamas į Greitosios pagalbos ligoninės kasą sumokėti pajutau šaltą prakaitą. Rentgenas, gipsas, elektra, dviejų daktarų ir dviejų slaugytojų bei valytojų darbas – bus kaip minimum 500 eurų.

Gavęs 22 eurų čekį žagtelėjau. Po to susiėmiau už galvos. Kas iš tos sumos lieka dviem gydytojams ir keletui slaugytojų?

Nors mano sumokama PSDF suma jau kelis dešimtmečius net labai padori, o aš pats, išskyrus prieškovidinį skiepą, 33-ejus metus nesu trukdęs gydytojų, man neapsiverstų liežuvis sakyti, kad aš savo mokesčiais išlaikau gydytojus.

Priešingai, aš, kaip ir kiti lietuviai, išnaudoju medikus, padėdamas valdžiai laikyti juos kareivinėse už maistą. Norėjau pridurti – ir drabužį. Bet kad dauguma medikų net chalatus patys turi nusipirkti.