Pro langą į dangų

Zyzlos Seime ir niurzgos aplink Seimo zyzlas turi naują baubą. Baisesnį už koroną. Pensija nuo 72-ejų. Rabavoja! Pragydo net ir letargo miegu miegojęs valstiečių eksministras L.Kukuraitis. Per pusmetį Seime neištaręs nė žodžio, pasiuto rėkti gvoltu, kad pensininką muša. Pareikalavo stabdyti net tokias diskusijas.

Jei nori būti pusėtinu politiku, užtenka prisimesti pensininkų gynėju. Net jeigu ne apie pensininkus ši daina kaip šiuo atveju, rėk, kad pensininkus gvaltavoja, ir būsi geras.

O Europos Komisija siūlo tik apsvarstyti galimybę iki 2040 m. padidinti pensinį amžių iki 72-ejų. Taigi daina ta apie tuos, kurie gimė po 1968-ųjų. Bet gvoltu šaukiantieji nuduoda, kad tai skirta tiems, kuriems per 60, gal net tiems, kurie tapo „Sodros“ klientais. Nes taip daug baisiau.

Priklausau kaip tik tai kartai. Bet man nesinori stabdyti diskusijos. Jei nebūtų diskusijos, žmonija tebetupėtų medžiuose. Net įžūliausias beždžionžmogis nebūtų drįsęs prasižioti apie kažkokią pensiją, kuri viso labo tėra XIX a. pab. Vokietijos išradimas.

Dabartinis pensinis amžius yra pramonės revoliucijos reliktas. Tradicija, paveldėta iš tų laikų, kai žmonės sunkiai fiziškai arė fabrikuose po šešias dienas per savaitę. Nenuostabu, kad 60-metis darbininkas XIX a. pab. atrodė visiškas sukriošėlis. Jei apskritai tiek traukdavo.

To meto klasikų O.Balzaco ir G. de Maupassant’o romanuose net trisdešimtmetės aristokratės vaizduojamos kaip beviltiškos senės. Ką kalbėti apie É.Zola romanų šachtininkus ir jų moteris.

Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas mirė 52-ejų ir toks sukriošęs, kad prieš mirtį nebevaikščiojo. Jo laikais moterys gimdydavo tarp 15 ir 25-erių. Mūsų laikais moterys po trisdešimties apie gimdymą tik pradeda galvoti. O juk dar jų mamoms, sulaukusioms 28-erių ir dar negimdžiusioms, ginekologės drėbdavo į akis, kad viskas, tavo traukinys nuvažiavo.

Jei nebūtų diskusijos apie mirtį ir amžių – amžinų istorinio žmogaus temų – ir nepriklausomoje Lietuvoje būtų išlikusi rusiška pensijų tvarka, TV žvaigždė E.Mildažytė jau du mėnesiai, kai sėdėtų pensijoje, o R.Miliūtei ta laimė tektų po kelerių metų.

Užmušk, bet neįsivaizduoju jų dabar pensijoje. Kaip ir ateityje. Net mano tėvas, dešimt metų atpylęs tremtyje ir dar 35-erius kolchoze, savo 10 ha ūkyje triūsė iki 75-erių. Būtų aręs ir sėjęs toliau, jei ne širdies operacija.

Kai pradėjau domėtis krepšiniu, 31 m. profesionalus krepšininkas buvo retenybė. Šiandien 43-uosius pradėjęs M.Lukauskis per LKL mačus deda iš viršaus taip, kaip dar prieš pusę amžiaus 18-mečiams buvo tik pasvajoti.

Apskritai, ar mūsų gyvenimas yra skirtas kuo ilgiau merdėti sėdint prie lango išėjus į pensiją belaukiant mirties? Ar vis dėlto esam sukurti kurti, taigi dirbti ir būti reikalingi kuo ilgiau?

Prieš 30 m. nebuvote matę kompiuterio, prieš ketvirtį amžiaus nenutuokėte, kad po kelerių metų kišeniniu telefonu ne tik kalbėsitės, bet ir rašysite laiškus bei romanus, apmokėsite banko sąskaitas ir kalbėsitės su anūku Londone, matydami, kokią netvarką jis ką tik sukūrė kambaryje.

Neįmanoma įsivaizduoti, kaip pasaulis pasikeis per 20 metų. Po 20 m. fizinis darbas, jei ir liks, tai nebent kaip hobis. Medicina bus pasiekusi tiek, kad profesionaliame krepšinyje ir futbole nieko nestebins ir penkiasdešimtmečiai, o vidutinė gyvenimo trukmė persiris per 85-erius.

Išvarymas į pensiją 65-erių tuomet bus ne baubas – bausmė. Kaip, beje, ir dabar daug kam tai jau yra bausmė. O pas mus vis tiek gvoltu dėl ilgų merdėjimo metų rėkia.