Pro langą į dangų

Tai nėra data, kurią metams baigiantis būtų nurodęs minėti Seimas. Bet negaliu pro ją abejingai praeiti. Rytoj sukanka 470 metų, kai Krokuvoje mirė Barbora Radvilaitė. Labiau pasakos karalaitė nei gyvas, daug kančios patyręs žmogus. Jos trumpas gyvenimas dabar toks gražus mums, bet tikrai toks nebuvo jai.

Nedaug ką žinome apie savo karalienes. Apie Barborą žinome gerokai daugiau nei apie Mortą Mindaugienę, Julijoną Algirdienę, Oną Vytautienę ar Birutę Kęstutienę, kuri iki mūsų laikų atėjo beveik belytė, drauge sudėjus. Apie Gediminaičių dinastijos motiną išvis nieko nežinom.

Žinoma, kad Barborą suėdė gimdos vėžys. Prieš mirtį, kaip į Vilnių rašė jos pusbrolio M.Radvilos Juodojo agentas, karalienė buvo taip sublogusi, kad vieni kaulai belikę.

Mirė gegužės 8-osios rytą, iškart po mišių. Nuo Barboros karūnavimo, kuriam priešinosi lenkų didikai ir karaliaus motina Bona Sforca, bei jos 30-ojo gimtadienio buvo praėję penki mėnesiai. Meilė gali užkelti į galingą sostą. Bet net karaliaus meilė negali ištraukti iš mirties glėbio.

Jurgio Radvilos ir Podolės vaivadaitės Barbaros Kołównos dukra grožiu lyginta su legendine Trojos Helene. Šviesaus gymio ir subtilaus veido, lūpos nors plonos, skleidė malonią šypseną. Buvo gražaus stoto, aukštesnė nei vidutinio ūgio. Mūsų istorikai rašo, kad buvo 162 cm ūgio. Lenkų šaltiniai mini 160,2 cm. Turėjo labai ilgus rusvus plaukus. Labiau blondinė nei brunetė.

Tokias įsimyli ir veda karalaičiai. Žygimantas Augustas dėl jos ir pametė karališką galvą. Raitas ir pėsčiomis eis paskui mirusios Barboros karstą iš Krokuvos į Vilnių.

Barboros ir Radvilų priešai negailėjo Barborai bjaurių epitetų. Jaunos našlės – pirmasis vyras Stanislovas Goštautas mirė po penkerių santuokos metų, kai jai buvo 22-eji – slapti pasimatymai su jaunu sosto įpėdiniu Vilniuje negalėjo likti nepastebėti.

Nepaisant to, kad papročiai Vilniuje buvo daug laisvesni nei Krokuvoje, tą pastebi net ir popiežiaus akis. Nuncijaus sekretorius B.Gavello vėliau parašys, kad Vilniuje yra tokių pirčių, kur vyrai su moterimis maudosi drauge ir tai esanti maloni pramoga.

Barbora, žinoma, nebuvo pasileidėlė, bet ji ir nevengė malonios vyrų kompanijos. Bet ne dėl jos romanų net jos pusbrolis Radvila Juodasis buvo nekokios nuomonės apie Barborą. Barbora yra pikta, užsispyrusi, blogesnė net ir už Boną Sforcą, tik būdama kvailesnė negali taip trukdyti, kaip senoji karalienė, tulžį liejo pusbrolis.

Gal taip pasakė įsiutęs, kai Barbora neįvykdė kurio nors jo ir jos brolio M.Radvilos Rudojo gausių pavedimų? Bet juk kalbam ne apie pasakos karalaitę. Apie realią karalienę, kurią Vavelyje supo spiečiai neprietelių.

O ir pati Barbora buvo gyva moteris, kuriai, jei nepamiršom vėžio, kasdien vis labiau skaudėjo. Buvo karūnuota, kai jau labai sunkiai sirgo. Apskritai Barborai po vestuvių su karalium buvo likę vos pusketvirtų metų.

Amžininko kunigo S.Orzechowskio žodžiais, Barbora sakiusi, kad jai nerūpi, ar jai po karūnavimo dar liko bent diena šioje žemėje. Bet ši ambicinga lietuvė mylėjo savo karalių ir tikriausiai svajojo ne apie amžiną dangaus, o šio pasaulio karalystę.

Sudėjus viską – ankstyvą našlystę, pavojingą meilės intrigą su karalium, nuolatinį brolio ir pusbrolio spaudimą dirbti Radvilų dvarui, karūnos didžiųjų ir Bonos intrigas, nukreiptas prieš jos meilę – šioje karalystėje jai buvo skirta tiek mažai gražaus laiko. Nors ją ir mylėjo pats karalius.

Barbora tapo karaliene gal tik tam, kad mes, jos ainiai, patikėtume meile?