Pro langą į dangų

Koks trapus mūsų gyvenimas. Štai, tu džiaugiesi laisve, skrendi namo iš saulėtos Graikijos, planuoji, ką veiksi vakare Vilniuje, o po akimirkos tu jau pakvaišusio diktatoriaus budelių naguose, tave smaugia, sulaužo nosį, grasina išprievartauti tavo draugę, priverčia apkalbėti save, paleidžia tą vaizdą per visą pasaulį.

Tave priglaudęs laisvas Vilnius – jau tik kaip dykumos miražas. Taip, iš galvos neišeina tie du gražūs, laisvę ir gyvenimą mylėję jaunuoliai – Sofija Sapiega ir Romanas Protasevičius. Bandau įsivaizduoti, kaip jie ten vienui vieni?

Ką turėjo išgyventi šitas jaunuolis, supratęs, kad naikintuvas, sukantis ratus aplink lėktuvą, skirtas jam? Sulaužyti jo gyvenimą. Tik už tai, kad tu, gimęs metais vėliau nei Lukašenka užgrobė Baltarusijoje valdžią, troškai laisvės sau ir savo tautai.

Bandau įsivaizduoti save Romano ir Sofijos vietoje. Nepavyksta. Galvoje netelpa. Vaikščiojome tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis. Sofija ir Romanas buvo tikriausi mano kaimynai. Iki šv. Stepono gatvės, pro kurią dažnai praeinu ir kur jie nuomojosi butą, nuo mano namo bus kokios 7 minutės neskubaus ėjimo. Gal kada prasilenkėm. Nebeprasilenksim.

Nepažinojau jų. Jei ne pandemija ir ne Lukašenkos įvykdytas valstybinio terorizmo aktas panaudojant karo aviaciją užgrobti keleivinį lainerį, tikriausiai, būčiau susitikęs ir susipažinęs su šiais mielais jaunuoliais kokiam renginy, kuriame lankosi žurnalistai.

Sofija ir Romanas lėktuve išgyveno tą pačią dramą, kaip tūkstančiai baltarusių ir ukrainiečių, kai po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai ir britai juos lengva ranka perdavė Stalino budeliams kaip „sovietinius piliečius“. Moterys, su vaikais rankose, žudėsi šokdamos žemyn nuo aukštų tiltų.

Tą patį nuo 1945-ųjų vasaros išgyveno devyni Gotlando saloje internuoti lietuvių karininkai ir kariai, kuriuos drauge su 149 latviais ir keliais estais neutrali Švedija pardavė į Stalino vergiją. 1946 m. sausio 25-ąją Treleborgo uoste švedų policijos sugrūsti į sovietinį garlaivį „Beloostrov“ jie, kaip vergai, išgabenti į Gulago konclagerius.

Daugumos jų likimas nežinomas.

Dar prieš kokią savaitę būčiau sakęs, kad Europoje tokie dalykai nebeįmanomi. Klydau. Už keliasdešimties kilometrų nuo mano lango diktatorius panaudojo karinę aviaciją, kad pagrobtų iš sulaikyto keleivinio lėktuvo du vienas kitą mylinčius taikius jaunuolius – Sofiją ir Romaną.

Jų likimas – toks pat neaiškus, kaip ir tų lietuvių, kuriuos Švedija 1946-ųjų sausį abejingai numetė sudoroti Stalino banditams.

Švedijai dėl to gėda iki šiol. Lietuva, priešingai, nei Švedija, neatidavė Sofijos ir Romano diktatoriui. Bet man vis tiek ir gėda, ir apmaudu. Dėl sulaužytų Sofijos ir Romano likimų, kuriuos mano Lietuva buvo apsiėmusi saugoti, o neišsaugojo.

Dėl mūsų VSD ir KAM antrukų žvalgybų, kurios nenumatė, kad keleivinis lėktuvas kolchozenfiurerio teritorijoje gali tapti taikiniu, jei juo skris bent vienas režimo kritikas. Dėl to, kad mūsų garsiausi verslininkai šitiek metų darė gešeftą su diktatorium. Statė jam fabrikus, užsimerkdami į du dešimtmečius jo vykdomas politines žmogžudystes, gatvėse masiškai daužomus ir kalėjimuose žudomus žmones.

Sofija ir Romanas savo ateitį matė ir ją kūrė Lietuvoje. Mes jų neapgynėm. Tikiu, kad Lietuva ir mūsų sąjungininkai padarys viską, jog Baltarusijoje valdžią uzurpavusiam teroristui atsirūgtų šitas teroro aktas. Bet dviejų jaunuolių Sofijos ir Romano gyvenimai vis tiek bus sulaužyti Lukašenkos KGB rūsiuose. Mūsų gyvenimas kartais toks trapus.