Skaitau studentų tekstus prieš egzaminą. Viena užduočių – papasakoti baisiausią savo gyvenimo istoriją. Gera tema parodyti, ar moki riesti istorijas, kas ir yra rašymas. O man proga dar sykį įsitikinti, kad žmogus yra silpnas. Truputį kas, ir jau panikos atakos. Kas antram tekste – kaip jis ar ji patyrė šoką.
Šoką mano studentai, ypač studentės, patiria po tris kartus tekste. Įžvelgdavo šoką net stebėdami kitus žmones vaikystėje. Net kai tą žmogų matydavo tik per automobilio langą, iš tolo.
Šokas tapo mūsų gyvenimo, reikalaujančio kasdien vis stipresnių įspūdžių bet kur ir iš bet ko, kliše.
Per pusę metų užtrukusį karantiną dauguma mūsų patyrė šoką pamatę, kaip vaikai nemoka matematikos. Kaip nėra apie ką kalbėtis su sutuoktiniu. Kaip nyku yra uždarytiems ištisus mėnesius trintis užpakaliais mažame bute.
O kas nepatyrė šoko, vakar pasimatavęs vasarai skirtą maudymosi kostiumėlį ir užlipęs ant svarstyklių? Tačiau kokį šoką patirtume, jei kaip kokiam Baltijos ar Laisvės kelyje galėtume surikiuoti gyvą savo giminės vyrų ir moterų grandinę?
Per 60 metų moterų figūros taip smarkiai pasikeitė, prieš kokius trejus metus rašė rimtas britų dienraštis „The Independent“, kad, sužinoję skaičius, patirtumėte patį tikriausią šoką.
1957-aisiais vidutinė britė buvo 157,5 cm ūgio, svėrė 61,7 kg, nešiojo Pelenei tinkančius 35–36 dydžio batelius, vilkėjo 46 dydžio suknelę, po kuria buvo 34B liemenėlė (75 cm, antras dydis).
Per šešis dešimtmečius mes tapome smarkiai didesnės, rašo žurnalistė su neslepiamu siaubu, ir žodžio „didesnės“ reikšmė čia visaapimanti. Dabartinės britės yra 165 cm ūgio, sveria 69,9 kg, nešioja 39 dydžio batus ir 50-to dydžio drabužėlius, po kuriais yra 36D liemenėlė (80 cm, 5 dydis).
Šitą žiaurią, galima sakyti, priekabiavimui prilygstančią statistiką surinko britų apatinio trikotažo prekinis ženklas „Bluebella“, kurio atstovai skundėsi, kad jų dizaineriams toks didėjimas kelia didelių iššūkių. Kaip parašytų mano studentės, „Bluebella“ valdytojams duomenys sukėlė šoką.
Su „Bluebella“ duomenis rinko ir Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba, kuriai taip pat buvo šokas. Pasak „The Independent“, mes ne tik didėjame, bet ir daugiau valgome – 1957-aisiais vidutinė britė suvartodavo po 1800 kalorijų per dieną, dabar – po 2300.
Vienintelis geras dalykas – britės dabar kur kas daugiau uždirba ir daug ilgiau gyvena. Galėčiau pridurti, kad man, kaip vyrui, dar geresnis dalykas yra tai, jog tokią statistiką sudėliojo britų moterų apatinio trikotažo prekinis ženklas. Todėl šita statistika ne apie vyrus.
Dar geriau, kad viskas čia apie ikikarantininę Didžiąją Britaniją, o ne apie pokarantininę Lietuvą. Nors teisybės dėlei derėtų daryti išlygą.
Dabartinės lietuvės palyginti su savo prosenelėmis, kurių dauguma gyveno 1957-ųjų kaime, būtų ir aukštesnės, ir grakštesnės. Lengvesnis darbas mieste palyginti su sunkiais ūkio darbais iš pradžių ištiesina. Bet ilgainiui komfortas ir galimybė šlamšti tampa iššūkiu. Sukelia mūsų kūnams šoką.
Krūtys auga ne tik miesto moterims. Ir kojos auga, ir patys augam. Ir pilvai auga. Ypač vyrams, kurie alaus ir užkandos nepamažina. Visko pas mus daugiau. Ir mes daug ilgiau gyvename. Ir kuo tai baigsis? Vieną dieną tapsim drambliais ar dinozaurais?
O jei dinozaurais, tai kaip ir negerai. Žinom, kaip blogai baigė dinozaurai. Regis, imu suprasti, kodėl studentės, rašydamos apie baisiausią savo gyvenimo istoriją, kas tris pastraipas patiria po šoką.