Pro langą į dangų

Artėja vidurvasaris – saulė žeme ridinėjasi. Prieš vidurvasarį nuslopo koronavirusas. Gyvenk ir norėk? Bet vidurvasarį brangs elektra ir dujos. Elektra bent dešimtadaliu, dujos – kone ketvirtadaliu. Gal ir nedidelė ta netektis net mažesnei piniginei, bet euras už dujas ir keli papildomi eurai už elektrą kas mėnesį akylam stebėtojui daug ką sako.

Ką čia paistai, pasakysite man, koks gali būti ryšys tarp gražių vidurvasario dienų, slopstančio koronaviruso ir brangstančios elektros bei dujų, dėl kurių prieš keletą dienų Seimo valstiečiai negailestingai pešiojo peisus Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pirmininkui.

Iš karto pasakysiu – ryšys tiesioginis. Signalas, rodantis, kad pasaulio ekonomika išniro iš po pandemijos preso ir įgyja pagreitį. Kita žinia – ne tokia gera. Ir elektros bei dujų augančios kainos čia – tikrai ne didžiausia bėda.

Elektros ir dujų kainų augimas – tik pandemijos nuslopimo pasekmė. Kai pasaulio ekonomika gauna smūgį į paširdžius, žaliavų kainos drauge su stingstančia ekonomika eina kirviu į dugną. Kai ekonomika atsigauna, įsisuka visų žaliavų kainų pasiutpolkė.

Dujų ir elektros brangimą sukėlė naftos kainų šuolis. Ar prisimenate, kiek kainavo nafta praėjusių metų kovą ar balandį, kai galavomės pirmosiomis pirmojo karantino savaitėmis? Gal 30 su trupučiu dolerių už statinę. O trečiadienį „Brent“ naftos, kurią perdirbimui perka ir „Orlen Lietuva“ gamykla, kaina jau buvo 72,2 JAV dolerio už bačką. Ir tai tikrai ne pabaiga.

Paskui naftos kainas juda ne tik dujos ir elektra, bet ir metalai, grūdai, pienas. O paskui grūdus ir pieną – duona, bandelės, sūriai, sviestas. O kadangi duoną, bandeles, sūrį ir sviestą kemša visi dvikojai padarai, tai galiausiai pamažu, bet užtikrintai brangsta viskas, kas tik perkama.

Bet ir tai dar nėra didžiausia bėda. Kas gali būti baisiau už kainų pasiutpolkę, paklausit. Nebent liga ir mirtis? Ne, yra ir trečias dalykas, kuris mums, gyvenantiems šalia tokių kaimynų kaip Rusija ir Baltarusija, gali būti blogesnis už kainų šokį. Tai tos pačios naftos kainų augimas.

Naftos kaina galima matuoti Rusijos agresyvumo slenkstį. Tuo metu, kai Rusija užgrobė Krymą, naftos statinės kaina artėjo prieš 120 dolerių. Po to nafta vis pigo ir Rusija buvo kiek aprimusi.

O taikiausia Rusija (SSRS) buvo M.Gorbačiovo valdymo metais, kai naftos bačka kainavo vos 8 dolerius, ir paskutinis sovietų imperijos valdovas vaikščiojo po pasaulį su ištiesta ranka. Panaši kaina laikėsi ir valdant B.Jelcinui.

Maskvos agresyvumo riba, išreikšta naftos doleriais, yra ties 60 dolerių už barelį. Kol nafta kainuoja mažiau kaip 60 dolerių, Putinas neturi didelės manevro laisvės, nes Rusijos biudžetą formuoja naftos ir dujų doleriai.

Taip išeitų, kad raudona linija peržengta. Kremliaus rankose kasdien vis daugiau naftos dolerių, ir tik vienas Dievas žino, kur ir prieš ką Putinas sugalvos juos panaudoti.

Žinoma, nereikėtų to ryšio interpretuoti tiesmukai, bet ir atmesti jį būtų klaida. Lukašenkos užgrobtas keleivinis „Rayanair“ lėktuvas ir iš jo pagrobti du jaunuoliai, įstatymas, uždraudžiantis visiems Putino kritikams net dalyvauti rinkimuose, rodo, kad du paskutiniai Europos diktatoriai – vėl ant balto arklio, ir kylančios naftos kainos čia ne tik sutapimas.

Bet ar girdėjote mūsų politikus apie tai bent svarstant? O jūs, mielas skaitytojau, bent kada nors pasižiūrite į naftos kainas. Taigi, kad. Pas mus tik maršai ir žaidimukai kiemo smėlio dėžėje svarbūs. Na, dar elektros ir dujų kainos.