Pro langą į dangų

Prieš kokį mėnesį maršus mėgstanti minia Vilniuje pareikalavo Seimą vyti lauk. Mat neklauso Seimas žmonių, kuriems reikia daugiau diskusijų. Antradienį ta pati minia, nors ir negavusi leidimo rinktis, rinkosi prie Seimo. Reikalavo to paties.

Seimo konservatorius Matas Maldeikis ėmė ir atėjo padiskutuoti. Diskusijos išsiilgusi minia Maldeikį čia pat išvadino „pydaru“, nušvilpė ir liepė jam nešdintis „pas savo mamytę“. Diskusija baigėsi nė neprasidėjusi. Nieko naujo. Minioje tiesos neišgirsi. Minioje gali išgirsti tik pritarimą savo šūkavimams ir tai tik su sąlyga, jei jie miniai prie širdies.

Jei kas nors bandys čia prisiminti Sąjūdį ir jo minias, o maršistai neraudonuodami lygina savo maršus su Sąjūdžio mitingais, iškart siūlyčiau paklausti savęs, o buvo toks atvejis, kad Sąjūdžio mitinguose minia kitaip galvojantį žmogų pavadintų „pydaru“. Apskritai, ar matėte banditų ir šiaip piktų žmonių Sąjūdžio mitinguose?

Taigi kad. Karčemai galima suteikti bažnyčios statusą, bet nei barmenas, nei virėjas dėl to kunigais netaps.

Žiūrėdamas pro šviesų birželio vidurio langą mąstau, kiek dvasios tvirtybės ir tikėjimo reikia eiti į minią, žinant, kad būsi išdergtas. Nepažįstu Maldeikio, bet žaviuosi šiuo jaunu politikos vyru.

Žinau, ką tai reiškia. 1992-ųjų liepą, kai Aukščiausioji Taryba atstatydino premjerą Gediminą Vagnorių, tuomet dar jaunas Andrius Kubilius surinko keliatūkstantinę Vytauto Landsbergio šalininkų minią, kuri, taip pat savindamasi Sąjūdžio vardą, dergė ir kumščiais auklėjo neįtikusius parlamentarus.

Atvažiavus prie parlamento prie manęs prišoko vidaus reikalų viceministras: „Deputate, neikit per paradines duris, mes jus įvesim per šonines“. Atsakiau, kad turiu tautos mandatą, ir jokia minia negali man sutrukdyti vykdyti pareigų.

Kol ėjau per minią, išgirdau tiek keiksmažodžių, kiek ne kiekvieną dieną sovietų armijoj išgirsdavau, o ten anie keikėsi atsakančiai. Į mane skriejo kiaušiniai, žemių grumstai, žolės, o iš šviesių marškinių liko tik šviesus prisiminimas. Atrodžiau taip, kad mane išvydęs frakcijos kolega Bronislovas Lubys suriaumojo į mikrofoną: „Vidaus reikalų ministrą – į salę tuoj!“

Kai kurie iš tų, tada reiškę meilę Vagnoriui ir Landsbergiui, seniai jau kitose miniose marširuoja, už kitus stabus tą patį Landsbergį keikia. Bet svarstau: gal neverta Maldeikiui buvo eiti į tą „diskusiją“? Matui kelio minia nepastojo. Tai kam veltis, gaišti laiką?

Tas pats, jei ateitum į antivakserių susirinkimą pakalbėti apie raupsų epidemiją ir skiepų naudą išsaugant milijonus gyvybių. Arba partiniame Rusų aljanso susirinkime imtum pasakoti apie Lietuvos partizanų kovą su sovietų okupantais.

Politikoje ir laikas, ir nauda skaičiuojami kitaip nei versle. Kreipdamasis į priešišką minią Maldeikis pasiekė tai, ko nebūtų pasiekęs kad ir šimtu kalbų Seime ar televizijos laidose. Parodė, koks turėtų būti tikras politikas. Net ir minios vadai pripažino Maldeikio drąsą.

Jauno politiko Mato laikysena – kaip ir žmogaus, stojusio ginti gatvėje banditų talžomojo. Po Maldeikio pasirodymo priešiškoje minioje išlindo maršistų veidmainystė. Jei bent keliems suklaidintiems piliečiams paaiškėjo, kad „daugiau diskusijų“ reikalauja tie, kuriems diskusija yra tik tada, kai visi jiems pritaria, Maldeikis Seimo nario pareigą jau atliko.

Kaip pastebėjo knygos „Mums reikia vado“ autorius Mažvydas Jastramskis, „nebus jokios diskusijos tarp knygos ir beisbolo lazdos“. Pagarba jaunam politikui. Beisbolo lazda šito nepagąsdinsi. Daugiau tokių, kinkų prieš minią nedrebinančių.