Rizikuoju likti nesuprastas. Bet ta mintis jau kelios dienos neduoda ramybės. Padiktavo ją pastarųjų kelių mėnesių batalijos – tradicinių šeimų maršai į Vilnių ir prie Seimo, prezidento patarėjo paskatinimas ir užtarimas tų, kurie nesilaiko įstatymų, kiti rimtesni ir ne tokie rimti apsikumščiavimai viešojoje erdvėje.
Mintis ta apie citatas, kuriomis paremiame savo tiesas. Susipykę su savo artimu ar šiaip dėl akių susirėmę televizoriaus ekrane bandome nukirsti savo oponentą rašytojo, režisieriaus, garsaus politiko ir, kas be ko, Šv. Rašto žodžiu.
Galėčiau vardyti pavardes kunigų, politikų, visuomenės veikėjų ir šiaip trintukų, nusidedančių citatomis. Aš pats čia – ne be nuodėmės. Kur reikia ir kur nereikia mėgstu prisidengti autoritetais, neišskirdamas nė M.Lutherio ar paties Jėzaus.
Citatos padeda geriau atrodyti. Padeda priremti priešininką prie sienos. Leidžia išsisukti iš sudėtingų situacijų.
Prisimenu, kaip penktame kurse po vienos replikos (liežuvio niekada nemokėjau valdyti) profesorius M.Burokevičius, girdint visam kursui, pasakė, kad valstybinio mokslinio komunizmo egzamino aš, kaip antitarybininkas, pas jį neišlaikysiu.
Vargu, ar tuo metu buvau antitarybininkas, bet perspektyva laukė niūri. Man padėjo citatos. Žinodamas, kad tas asilas – vyresnė karta tą veikėją prisimena kaip 1991-ųjų sausio 13-osios perversmininką, „naktinės“ kompartijos I sekretorių – negali ginčytis su savo dievais Marxu, Engelsu ir Leninu, išmokau gal šimtą tų veikėjų citatų ir maždaug 50 minučių jomis manipuliavau. Egzaminą išlaikiau.
Tačiau ką tos citatos, kurias kitą dieną lygiai taip pat lengvai pamiršau, be to, kad citatomis besisklaidančio žmogaus protas yra sofistikuotas, miklus ir atmintis jo gera, realiai pasako?
Net ir Šv. Raštą cituojantis žmogus tik dėl gerų citatų teisus netampa. Citata, kad ir kokia svarbi mintis joje būtų užkoduota, dar nereiškia, kad tu esi teisus.
Jei akis į akį dabar susidurtų du rimti teologai, kaip būdavo XVI a. antrojoje pusėje Vilniuje vykusiuose reformatų ir katalikų disputuose, jų tiesas pagrindžiančių Šv. Rašto citatų abu nepristigtų ir po penkių valandų disputo.
Biblijoje daug ko yra. Kiekvienas žmogus rastų ką pacituoti net ir prieš ką nors žudydamas ar rankas plaudamasis po to. Bet ar žudikas ir engėjas dėl to taptų nuteisintas?
Tai apie ką aš čia? Apie krikščioniško mokymo esmę, plaukiančią ne iš atskirybių, o iš visumos. Tas imperatyvas vis tiek yra artimo meilė. Ne neapykanta, nors Dievo rūstybės įrodymų – tiek ir tiek. Atvirumas pasauliui ir visiems žmonėms iki paskutinio latro. Reikalavimai pirmiausia keliami sau, o ne kitiems.
Apskritai jei apie esmę, tai juk nelabai krikščioniška yra marširuoti. Tai daugiau kariuomenėms tinka ar ne? Krikščionis meldžiasi, prašo Dievo malonės, o ne marširuoja ir dar su pusiau penktąja kolona.
Šv. Raštas, kaip ir visų kitų prieš mus gyvenusių šviesuolių ar amžininkų mintys, veda prie to, kad matytume engiamus, visokių pašlemėkų puldinėjamus, stigmatizuojamus žmones, o ne prisidengtume juo marširuodami prieš tai, kad tie žmonės gautų tokias pat teises, kokiomis naudojamės mes, save išdidžiai vadinantys normaliais.
Na, bent jau man taip dingojasi šį nelietuviškai karštą vakarą. Bet gali būti, kad klystu. Tokiu atveju liktų manyti, kad slėptis už protingų citatų yra išeitis ir tiems, kurie už maršus, ir tiems, kurie prieš? O jei taip, viskas turėtų baigtis gera proto mankšta. Kaip po XVI a. religinių disputų. Po kurių visi grįždavo prie savo darbų.