Pro langą į dangų

Baigėsi šienapjūtė. Su šienapjūte pagaliau baigėsi ir antrasis karantinas. Tas, žinoma, gerai, bet su karantinu greituoju būdu nuplaukė ir lygiai pusė 2021-ųjų. Ar seniai čia buvo Naujieji? Nuo šio penktadienio iki kitų Naujųjų – tik 182 dienos. Viena diena mažiau nei šįmet pragyvenome.

Kai palygini, kad karantinas užtruko 236 dienas, tai kaip ir Kalėdoms ruoštis. Gerai, kad saulė žeme ridinėjasi, žalia ir šviesu, tai galvoj netelpa, kad ir šita vasara – laikina. Atrodo, dabar tai jau pagyvensim. Atsipūsim kaip žmonės. Pašvęsim, pasėdėsim, prisiglėbesčiuosim.

Tiek daug užspaustų norų, neįgyvendintų planų šitiek laiko dirbus ir gyvenus nuotoliniu būdu.

Žvelgiu pro atidarytą savo langą į šviesų, iš lėto vakarėjantį dangų. Kaip mažas vaikas džiaugiuosi prakaitą varančiu karščiu. Nors karštis nėra geriausias draugas, padedantis susikaupti ieškant geriausių kompiuterio klavišų, išsišiepęs porinu sau, kad šiluma kaulų nelaužo.

O ko nesidžiaugti, kai toks gerumas laisvę pajutus? Naujienų portalai nebeterorizuoja sąmonės baisiomis žiniomis. Niekas nuo koronaviruso nebemirė nei vakar, nei užvakar. Gal ir rytoj nebemirs. Gal niekada nuo to kibio niekas nebemirs. Kavinės ir restoranai kviečia. Klega žmonės.

Panašiai jaučiausi prieš 39-erius metus, kai po pusantrų metų beprasmio muštro pagaliau buvau paleistas į laisvę iš Sovietų armijos. Buvo toks pat šiltas birželis. Nors Lietuva buvo nelaisva ir net minties nebuvo, kad nelaisvėje būti liko tik aštuonerius metus, lygiai taip pat atrodė, kad dabar tai jau pagyvensiu – palepinsiu dukrą ir žmoną, paūšiu, nueisiu, susitiksiu, važiuosiu.

Gyvenimas greitai pastatė į vietą – turi iki tos ar kitos dienos grąžinti žmonos ir dukrelės sukauptas skolas. Už kažką reikia pirkti valgyti, reikia ieškotis darbo. Pasilenki, įsikinkai į surastą parūdijusį plūgą, tik nušveiti, o kai atsitiesi, keturių dešimtmečių kaip nebuvo.

Taip ir dabar. Vasaros karštis išlydo žinias apie piktą kaip velnias viruso delta atmainą. Pagerėjimas įvyko ne todėl, kad buvom kantrūs ir tvarkingai laikėmės karantino ribojimų ir daktarų rekomendacijų, ne todėl, kad pasinaudojome proga pasiskiepyti. Tik todėl, kad dabar stojo vasara, kuri bet kuriam virusui – peilis.

Reikėtų paskiepyti bent jau senolius, kurie silpniausi, ir jaunuomenę, kuri aktyviausia gyvenimo šventėje, bet kas tau skiepysis dabar, kai saulė žeme ridinėjasi? Juk viskas baigėsi gerai, išgyvenom.

Nesibaigė. Koronavirusas nemirė. Jis tik sulėtino savo kelionę. Trumpam ramybėj palikęs aukas, renkasi vaikus, keliauja su jais. Laukdamas dar vieno statymo. Turėtume saugotis ir saugoti kitus. Kur tik įmanoma ir kaip tik įmanoma. Nesiglėbesčiuoti, negailėti dezinfekcinio rankoms, o ir kaukių nepamiršti, bamba į pašalį nugrūsta išmintis.

Bet kas ta išmintis? Kas jos klausys, kai taip gera vėl pasijusti laisviems?

„Visi, kurie nori pagyventi maloniau ir linksmiau, pirmiausia skuba atsikratyti išminčių ir verčiau sutinka jų vieton įsileisti bet kokį galviją, – prieš gerus 500 m. rašė XVI a. išminčius Erazmas iš Roterdamo. – Fortūna mėgsta žmones nelabai protingus, bet užtat drąsius, įpratusius kartoti: kas bus, tas bus! Išmintis, atvirkščiai, padaro mus baugius“.

Nelabai protinga pračirpti vasarą kaip tam pasakėčios žiogui? Bet toks jau žmogus. Net brutalūs laisvės uzurpatoriai negali atimti iš žmonių momentinio džiaugsmo, kuris turbūt tik ir padeda išgyventi visas nelaimes, įskaitant pandemijas. Kai jos ateina.

O dabar kad ir trumpa, bet džiaugsmo vasara.