Pro langą į dangų

Skaitytojai man nuolat pamėtėja minčių, iki kurių pats gal ir neprisikasčiau. O jei ir prisikasčiau, tai vėluodamas. Nesu sentimentalus, bet kai migrantų skaičius priartėjo prie keleto tūkstančių, paraginau žmones nustoti vaidinti antivakserius ir skiepytis, nes migrantai, nepaisant atsargumo priemonių, iš savo šalių ir Baltarusijos atneš tokias deltas, kad maža nepasirodys.

Vienas skaitytojas taikliai, o drauge ir liūdnai sureagavo: „Visi normalūs žmonės jau pasiskiepiję, o tų, kurie iki šiol ne, niekaip neįtikinsi to padaryti“.

Nuo šios vietos – ne apie skiepus. Įstrigo tas beapeliacinis vertinimas – normalūs žmonės. Kas apsprendžia, kad žmogus normalus arba ne? Kas išvis yra normalu?

Miegoti aštuonias valandas, triskart dienoj valgyti, turėti, kad ir menką, bet etatinį darbą, tuoktis bažnyčioje ir krikštyti vaikus net ir Dievą netikinčiam normalu.

O jei žmogui užtenka penkių valandų miego? Jei jam gerai pavalgius du ar tik kartą dienoj, jei toks žmogus sako, kad netiki Dievą, todėl neveidmainiavo – nesituokė bažnyčioje ir vaikų nekrikštijo? Ar toks žmogus jau bus nenormalus?

Nesituokęs bažnyčioje ir vaikų nekrikštijęs žmogus dar prieš kokį pusšimtį metų tikrai būtų buvęs nenormalus. Bet dabar toks žmogus jau būtų normalus palyginti su tais, kurie kaip Vaižganto Mykoliukas ir Severiutė nei vedę, nei ištekėję, bet gyvena susidėję.

Normalus žmogus Lietuvoj – tai ne alkoholikas, ne emigrantas, ne vegetaras ir ne veganas, ir tikrai jau, apsaugok Viešpatie, ne koks homoseksualas, kuris, normalaus lietuvio šventu įsitikinimu, privalo slėpti savo jausmus ir apskritai būtų geriau, kad jo niekas nematytų.

Vingių Jonas ir jo XXI a. kopija buvo, yra ir dar ilgai bus normalus vyras palyginti su homoseksualais, kurie daugumai vis dar yra nenormalūs.

Ką ten homoseksualai. Net tada, kai žavimės tokiomis išskirtinėmis asmenybėmis, kaip A.Sabonis ar Ž.Ilgauskas, pasąmonė mums sufleruoja, kad toks žmogaus ūgis – nenormalus. Normalus vyro ūgis yra 180 cm ir kiek aukštesnis.

Net ir premjerė I.Šimonytė, kuri kalba itin artikuliuotai net oponentų prispausta prie sienos ir ta sako, kad pas mus galėtų atsirasti normalus nekilnojamojo turto mokestis.

Mes taip prisirišam prie klišių, kad vartojame jas nesusimąstydami, ką jos reiškia, koks jų turinys. Tarp draugų ir bendradarbių tai nesukelia problemų. Priešingai, padeda susikalbėti be jokių išvedžiojimų. Tas tipas absoliučiai nenormalus, sakau sutiktam bičiuliui. Ajo, nenormalus. Ir viskas aišku.

Bet kai susiremiame dėl politinių, ypač vertybinių, dalykų, tas „normalu-nenormalu“ ne tik nepadeda susikalbėti, bet ima ir suveikia kaip buliui raudonas skuduras. Bemat susiriejam. Kas vienam normalybė – kitam anomalija.

„Tie, kur nesiskiepija, yra įsitikinę, kad tai jie yra normalūs“, taip kitas mano skaitytojas atsakė į repliką, kad „visi normalūs žmonės jau pasiskiepiję, o tų, kurie iki šiol ne, niekaip neįtikinsi to padaryti“.

Man tokia smagi ta replika. Etikečių klijavimas – ne tas kelias. Reikia kito. Kam? Kad diskusijose gimtų tiesa?

Nemanau. Diskusijose tiesa negimsta. Apskritai lietuvių kalba pripažįsta, kad gimsta tik vaikai, bet dabar pas mus gimsta net ir daugiabučiai. Iš diskusijų – tik pažeminimas. Kitas kelias – tam, kad išmoktume nuolat lavinti savo protą, kuris, kaip ir prūdo vanduo – stovintis užeina maurais. Įstengia operuoti tik primityviomis klišėmis.

Tai gal kartais verta prikąsti liežuvį, kai nuo jo pasileidžia „nenormalus“, „durnas“, „iškrypėlis“?