Pro langą į dangų

Dauguma žmonių, ypač jaunystėje, trokšta pagerinti pasaulį. Krikščionių mokymas sako, kad tą kryžių nešti derėtų pradėti nuo savęs. Bet kadangi pasaulis itin didelis ir pavojingas, dauguma tų, kurie trokšta jį pagerinti, pradeda ne nuo savęs, o imasi kitų. Taip saugiau.

Prieš keletą metų ką tik iškepta Seimo valstietė D.Šakalienė – dabar ji jau socialdemokratė, o per tą reinkarnaciją iš valstietės į socialdemokrates dar perėjo ir liberalės būvį – pateikė įstatymo projektą, pagal kurį bet kuri žiniasklaidos priemonė, paskelbusi vieną blogą žinią, čia pat turėjo skelbti ir vieną gerą žinią.

Šakalienės įsitikinimu, po tokio valdžios įsikišimo suvaržant spaudos laisves mūsų sumautas pasaulis iškart būtų tapęs bent jau pusiau geras.

Šakalienei tąkart pasaulio pagerinti nepavyko. Bet pasaulio gerintojų čempionato dalyvių niekada jokia net labai demokratinė šalis nepristigs.

Pastaruoju metu pasaulio gerintojai it kokie kaituotojai (katrie ant lentos jūroje aitvaru kinkosi vėją) pasauliui pagerinti dažniausiai naudoja politinio korektiškumo būdą.

Kažkurią čia dieną, perskaitęs, kad per nepilnas dvi liepos savaites koronavirusas nustatytas net 32 migrantams, paraginau žmones skiepytis.

Priminiau, koks „puikus“ yra pandemijos „valdymas“ Baltarusijoje ir Rusijoje, per kurių vadų-banditų malonę į Lietuvą mėtomi migrantai. Žinant, kokiomis tankiomis grupėmis jie traukia į Lietuvą, tik laiko klausimas, kada pandemijos delta ir kitų atmainų bangos įsisuks per pabėgėlių bangą.

Viena itin protinga jauna moteris mane iškart užsipuolė, kad taip rašyti jokiu būdu negalima. Užsimezgusioje diskusijoje ji rado nemažai pritarėjų. Buvau apkaltintas, kad vartoju maršistų, na, tų, kurie buvo susirinkę Vingio parke ir demonstravo savo bukumą, skirstydami žmones į žmones ir nežmones pagal lytinę orientaciją, retoriką.

Kaltinti mane, kad aš žygiuoju ranka rankon su Orlausku ir Celofanu, yra aukščiau originalumo. Bet susimąsčiau. Gal iš tikrųjų negalima? Vis dėlto padėliojęs visus „už“ ir „prieš“ nusprendžiau, kad iki homofobo man dar toli. Greičiausiai tokio lygio man per likusį gyvenimą nebepasiekti.

Tuo pat metu grėsmė, kad į Lietuvą iš Irako plūstantys migrantai gali atnešti įvairiausių mums dar nežinomų koronaviruso atmainų – reali. Ar turėtume užsisiūti burną ir tylėti vien todėl, kad kalbėjimas apie tai gali sukelti dar didesnę neapykantos bangą pabėgėliams?

Tikslas, be abejo, kilnus. Bet jei taip ir toliau, po metų kitų paaiškės, kad, nenorėdami nieko įžeisti ir niekam pakenkti, nebegalime kalbėti beveik apie nieką. Dėl vienų dalykų įsižeis krikščionys, dėl kitų – bedieviai, tai, kas priimtina dešiniesiems, žeis kairiuosius ir t.t.

Vyresnis skaitytojas dar prisimena rusų rašytoją A.Čechovą ir jo apsakymą „Žmogus futliare“. Jo herojus, graikų kalbos mokytojas Belikovas, nuolat kartodavo: taip tai taip, bet kad tik kas neatsitiktų. Čechovo niekas nebeskaito, bet Belikovo „išminties“ gerbėjų – nors vežimu vežk.

Laisvoje šalyje politkorektiškumas, skirtas gerinti žmonių bendravimo papročiams, pamažu virsta Stalino laikų gyvenimo lakavimo teorija, pagal kurią konfliktas literatūroje ir žurnalistikoje galėjo būti vaizduojamas tik tarp gero ir dar geresnio.

Kaip paaiškinti tai jauniems žmonėms, kurie nėra girdėję nei apie Belikovą, nei apie gyvenimo lakavimo teoriją? Net ir dėl labai kilnių dalykų neturėtume bandyti pagražinti gyvenimo. Paprastai tai baigiasi negražių dalykų nutylėjimu nekilnių žmonių naudai. Lukašenkine televizija.