Pro langą į dangų

Net ir man, rašto žmogui, šiom dienom kartais britku atsiversti portalą ar feisbuką. Tiek isterijos, panikos. Kaskart, kai šalį ištinka neganda, ar tai būtų degalų ir dujų stygius 1992-ųjų rudenį, kai milijonas patikėjo sugrįšiant šlapdešrę po 2,20 ir benziną po 0,40 rb ar dar bent 15 artėjančių šildymo sezonų po to, iš visų pašalių pasklinda isteriškas vaitojimas, kas dabar bus.

Kad ir kas būtų – bloga vasara Palangos verslininkams, pandemija ar Lukašenkos šimtais siunčiami migrantai – mums, kaip tam pasakos katinui, kuriam ant uodegos užkrito kopūsto lapas, regisi, kad dangus griūva. Jei žmonės turėtų ilgesnę atmintį ir kokį vakarą pasidėliotų sau, kiek kartų jam per 30 metų jau griuvo, bet taip ir nenugriuvo dangus, sąžinė gyvus jau būtų suėdusi. Gerai, kad mūsų smegenys taip mus saugo – blokuoja šiaudadūšiškumą liudijančius mūsų prisiminimus.

Ir ne, nieko nesiruošiu čia smerkti. Galiu prisipažinti: mane patį ne kartą ir ne du per tuos metus buvo apėmusi panika, esu parašęs ne vieną isterišką sakinį. Tai daugumos mūsų bėda. Smerkimas – ne vaistas. Bėdą reikia pažinti.

Paniką ir isteriją sukelia mūsų kompleksai, nepasitikėjimas savimi ir valstybe, jos institucijomis, politikais. Per ilgai gyvenom be savo valstybės. Prieš tai ir be savo karaliaus. Po Žygimanto Augusto, kuris dažniau rezidavo Vilniuje nei Krokuvoje, iki 1918-ųjų – pusketvirto amžiaus skylė.

Įpročiai pasikeitė. Karalius lietuviui tapo kažkuo tolimu, svetimu. Išmokti pasitikėti savo valstybe ir politikais, kurie, pasirodo, tokie silpni ir nuodėmingi, kad nu i nafik, reikia laiko.

Psichologė D.Gailienė knygoje „Ką jie mums padarė“ rašė, kad tremties stigmos persiduoda trečiajai kartai. Tremtinių vaikaičiai, gimę Lietuvoje – Sibiras jiems tik folkloro rūšis – pasirodo, irgi su deportacijų žaizdom.

Pridėkim okupacijas, žydų žudynes, partizanų kūnus miestelių aikštėse, stribų terorą, KGB ausis, ūkių sukolchozinimą ir ne lengvesnį iškolchozinimą, ir turėsim epinį paveikslą, kuriame neisteriškų, panikai atsparių personažų kaip ir nerasta.

Taip ir gyvenam. Truputį kas, gvoltu šaukiam. Įsigąsdinę dar didesnius rėksnius vadais skelbiam. Atrodo, kad jei žmogus išlieka ramus, siūlo pasvarstyti, prieš lekiant laukais, tai nėr iš jo naudos. Valdžios nupirktas, neverta tokio ir klausytis.

Galų gale ne tik mes tokie. O ką, prancūzai neisterikuoja? Dar ir kaip. Tik ir vėl – ar turėtume sau už pavyzdį isterikus imti?

Svarstydamas, kaip atsakyti į šį klausimą, feisbuke užtikau linksmų plaučių vyro V.Kuprio parašymą, sakyčiau, kaip ir pasakėčią.

„Kai buvau vaikas, – rašo Virgis, – žiemą parbėgęs iš lauko labai norėdavau greičiau sugrubusias rankas pakišt po šiltu vandeniu. Bet kol sovietų lievai užkastais vamzdžiais šiltas vanduo iki trečio aukšto atitekėdavo, pražilt galėdavai. O vasarą, atvirkščiai, po futbolo parbėgęs norėdavai atsigert šaltesnio vandens. Bet bėgdavo britkai šiltas, ir vėl turėdavai laukti, kol nubėgs. Ir nors visą šį reiškinį labai lengva logiškai paaiškinti, per nervus kirsdavo.

Dabar, žiūriu, panašiai yra su mūsų valstybe. Kai situacija tikrai sudėtinga, natūralu, kad šalyje norisi kuo daugiau sveiko proto. Bet ne, pirmiausia matai visokius sinicas, visokias neprašikančio apuoko balsu ūkaujančias nidas ir visokias jolkas-tik-tiek, feisbuke verkiančias, kad pasiskiepijus ateis apokalipsė. Tik ne sveiką protą. Bet nieko, aš optimistas. Nuo vaikystės žinau, kad anksčiau ar vėliau tas vanduo nubėga“.

Kitas ginčysis. Bet ir man atrodo, kad nubėga.