Pro langą į dangų

Kelinta diena akis užkliūva už Vilniaus mero skyrybų ir vedybų istorijos tęsinio. Kad ir nenorom, skaitau, o prieš akis kažkodėl iškyla antikinės Romos gladiatoriai. Gal todėl, kad abu figūrantai kaip įprasta tokiais atvejais, pamiršę eterio taisykles ir net vaikus, kapojasi kaip už tėvynę, o žiūrovai šėlsta. O gal, kad šią savaitę mano langas – Kretoje, su vaizdu į antikinius akmenis.

Viešai aistringai besidraskantys „tu – blogas, o tu – dar blogesnė“ anksčiau vienas kitą taip pat aistringai mylėję žmonės iš tiesų kažkuo primena gladiatorius. Žiauriose gladiatorių kovose išlikdavo tik vienas. Tiesa, kartais, kai stipresnysis parblokšdavo priešininką ir pakeldavo durklą lemiamam smūgiui, nelaimėliui dar likdavo viltis – imperatoriaus, Poncijaus Piloto ar minios nykščiai.

Nykštys aukštyn – gyvybė. Nykštys žemyn – mirtis.

Besiskiriančių žmonių viešas marškinių skalbimas socialiniuose tinkluose – ta pati kova už nykštį aukštyn, kurį pakeičia mygtukas „patinka“. Vargšei buvusiai žmonai ar kartais ir vargšui buvusiam vyrui – visaip gi būna – trūks plyš reikia nykščio aukštyn.

Figūrantai jį tarsi gauna. Tūkstančiai patiktukų už tai, kad meras vedė kitą moterį. Tūkstančiai patiktukų – buvusiai sutuoktinei. Atrodo, dar šimtas, tūkstantis, ir jau pergalė. Jau su skydu, o ne ant skydo. Bent yra užuojauta, tave suprantančio kito žmogaus petys sunkiu metu garantuotas?

Taip gali pasirodyti. Dėl to ir išeina į trasą buvusios poros. Kai tai daro popscenos žvaigždės ar vienadienės žvaigždutės – influenceriai, kurie vakar iškilo, o rytoj jų niekas nebeatpažins net instagrame, ką čia bepridursi – toks jau jų žanras: skandalytis bet kur, bet kaip ir bet kokia kaina.

Bet kai tai daro rimtas politikas ir tokia pat mokslininkė, puikių knygų autorė? Ar jie supranta, kad savo valia stovi kaip tie gladiatoriai arenoje – publikai linksminti? Laisvi, protingi žmonės. Ne vergai, kaip kad buvo gladiatoriai, kurie neturėjo pasirinkimo. Galbūt kažkurią akimirką figūrantai ir gauna satisfakciją. Tinklinė minia tikrai negaili patiktukų.

Bet ar gali minia iš tiesų paguosti tokią akimirką? Kokia prasmė laimėti minios meilę, kuri ir trumpalaikė, ir su pamušalu?

Feisbukinė minia šėlsta, miniai reikia kraujo. Net ir paspaudęs „patinka“ dažnas į abu kovotojus, net į tą, kuriam pritaria, žiūri su panieka. Kaip ir priklauso miniai žiūrėti į gladiatorius.

Negana to, žinovai ir „ekspertai“ čia pat primena ir vieno, ir kito buvusias nuodėmes, buvusias skyrybas, buvusias viliones. Tai skaito draugai, bendradarbiai, partiečiai, pažįstami ir kaimynai. Ir, kas blogiausia, vaikai.

Skirtingai nuo Antikos Romos gladiatorių kautynių, šiose kovose nebūna nugalėtojo. Krenta abu. Vietoj užuojautos nykščio aukštyn, vardan kurio ir pradėtas viešas „o tu, o tu irgi“, galiausiai gauni tik minios staugimą ir matai pasmerkiančius nykščius žemyn. Minia iš principo niekina gladiatorius. Jei ir neniekina, ją valdo piktdžiuga, kad štai tokie ponai buvo, tokius gražius ir gerus vaidino, o baigė kaip ir mes, paprasti kolchoznikai etc.

Tai ką daryti? Žmogus juk silpnas. Kiekvienam reikia artimo peties. Ypač tokiais atvejais, kaip skyrybos, kai atrodo, žemė iš po kojų slysta. Tik iškilūs disidentai, nekurie filosofai ir žurnalistai sugeba atlaikyti spaudimą, nebijo likti vieni. Tačiau kiek tokių būna? Vienas du iš milijono. Ką daryti žmonėms, kuriems be atjautos – nė žingsnio?

Nežinau. Žinau tik tiek, kad stadione atjautos nesulauksi. Arenoje suklupusiam nykščiai – tik žemyn.