Pro langą į dangų

Dar niekada Lietuva nebuvo taip susipriešinusi, kaip dabar, nuo ryto sukasi ta pati  plokštelė. Iš jos verksmingo girgždesio nesunku atpažinti valdžios netekusios, bet nemokančios laukti rinkimų publikos pasakojimą. Bet tokiai nuostatai pritaria ir kita stovykla. Tai gal susipriešinimas išties neregėtas?

Kaip yra, nebūtų lengva nustatyti. Kai trykšta emocijos, pamuštos panika ir isterija, iki tiesos grūdo nepadės prisikasti ir apklausos, o kito veidrodžio nėra. Bet jei turėtume bent kiek kantrybės, galėtume į tai pažvelgti iš istorijos varpinės.

Ką toks požiūrio kampas duotų?

Perspektyvą. Visos užsitęsusios ir, regis, niekada nesibaigsiančios negandos, o ypač didieji karai ir pandemijos, tuo pat metu yra ir negailestingas išsigryninimo metas. Kai net didžiausi prisitaikėliai priversti apsispręsti, kurioj jie pusėj.

Kaip per Antrąjį didįjį karą, taip ir per antrus metus baigiančią pandemiją nelieka vietos pozicijai, žinomai kaip „ai, mano troba galinė, nieko nemačiau, nieko negirdėjau“. Prezidentas, pabandęs pritūpti ant dviejų unitazų, kai vieną dieną paskelbia apie būtinybę paskiepyti 90 proc. tautos, o kitą sako, kad galimybių pasas blogai, liko nesuprastas.

Abi pusės tokiu Prezidentu, kuris labiau yra piktų antivakserių pusėje, bet supranta, kad ir atsakingų žmonių balsų negalima prarasti, nusivylė, reikšdamos nusivylimą ne pačiais gražiausiais gestais ir žodžiais.

Bandymas patikti visiems baigiasi tuo, kad nepatiksi niekam. Ypač tai pasakytina apie  kataklizmų laikus.

Daug kas pasigedo ir Katalikų bažnyčios ganytojų tvirtesnio žodžio dėl skiepų. Bet vyskupai elgiasi panašiai kaip Prezidentas. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad Bažnyčiai piktuomenės balsai yra kiek vertesni.

Pandemijos iššūkius palikę nuošaly vyskupai paskelbė „Šiluvos deklaraciją“, skirtą šeimai ginti. Popiežiaus Pranciškaus adoruojamos evangelizacijos dvasios ten mažiau nei politikavimo.

Ar tikrai XXI a. turėtume rinktis tarp partnerystės ir šeimos? Kas kelia didesnį pavojų šeimai – gėjų neva propaganda ar vis dėlto masinės skyrybos, šeimos griūtis iš vidaus?  Gal ir eretiška klausti, bet ar Šventoji šeima atitiktų „Šiluvos deklaracijos“ užkeltą kartelę?

Lėktuve po vizito Slovakijoje atsakydamas į reporterių klausimus Šv.Tėvas, be kita ko pažymėjęs, kad „įstatymais galima padėti homoseksualią lytinę orientaciją turintiems žmonėms“ ir kad  tai svarbu ne tik jiems, o mums visiems, pabrėžė, kad Bažnyčios istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai „vyskupai nesugebėdavo ganytojiškai išspręsti iškildavusių sunkumų ir užimdavo ne ganytojišką, bet politinę poziciją“:  „Pagalvokite apie Šv. Baltramiejaus naktį, apie žudomus eretikus, prisiminkite raganų medžioklę. Kai Bažnyčia gina kokį nors principą ir tai daro ne pastoraciniu būdu, ji užima politinę poziciją.“

Pritardamas Šv. Tėvui, kad Bažnyčia turi būti artima žmonėms, o ne politikuoti, filosofas V.Ališauskas sako, kad „Bažnyčia Lietuvoje daug patikimiau liudytų ir skelbtų Gerąją Naujieną, jei įsiklausytų į Petro įpėdinį, o ne rinktų parašus po nežinia kieno sukurtomis, nežinia kam skirtomis deklaracijomis“.

V.Ališauskas ne koks ateistas. Ambasadorius prieš Šv.Sosto. Lietuvos vyskupų konferencija kaip sau artima žmogų jį delegavo į dešimtis komisijų ir tarybų.

Ar tie skaudūs žodžiai irgi susipriešinimas? Kas norės, supriešinimą įžvelgs ir Pranciškaus žodžiuose apie skiepus kaip artimo meilę. Dalis Slovakijos kunigų ir tikinčiųjų tą ir padarė. Aš norėčiau ir toliau manyti, kad tai – išsigryninimo aktas.